Pasivaikščiojimo arba vakarinio šeimos pasisėdėjimo metu prisiminkite savo vaikystės žaidimus („klases“, „jūrų mūšį“, „šviesoforą“ ir t.t.). Būkite pasiruošę tam, kad vaiko susidomėjimas jais greitai išblės, ir jie netaps pačiais mėgstamiausiais. Dėl to nereikia įsižeisti – jūsų tikslas yra viso labo supažindinti atžalą su tų laikų pramogomis, o ne pakeisti jomis šių dienų žaidimus.
 
Žiūrėkite kino juostas. Jeigu jų ir projektoriaus nebeturite, šių „senienų“ vis dar galima įsigyti kai kuriose parduotuvėse. Nauja šeimos tradicija ir daugybė pramogų – garantuota!
 
Jeigu turite kur nors išsisaugoję savo vaikystė piešinių – taip pat labai šaunu. Parodykite šiuos darbelius savo vaikams, sulyginkite su jų piešiniais ir pamatysite, kad jie labai panašūs. Tai toks jaudinantis ir įdomus atradimas, kai paaiškėja, kad tėtis ir sūnus keturis automobilio ratus piešė vienoje pusėje, o mama ir dukrytė visoms princesėms – ilgus šviesius plaukus ir pūstas sukneles bei sijonus.

 
Tikriausiai ir jūs turėjote kokį nors sąsiuvinuką, kuriame žymėjotės, kada jūsų vaikutis pirmą kartą atsistojo, žengė žingsnį, kiek ir kada svėrė, ką mėgo? Dar vienas būdas prisiminti savo vaikystę – paskaitinėti tokius užrašus apie save. Bus įdomu palyginti, kam pirmiau išdygo pirmasis dantukas, koks buvo pirmas ištartas žodis ir pan.
 
Vaikams reikia ir tiesiog būtina pasakoti pačias įdomiausias savo vaikystės istorijas: kaip jūs kovojote su iškylančiais sunkumais, kaip lepinotės ir išdykavote, kaip jus bausdavo tėvai ir kaip jūs dėl to įsižeisdavote. Tokios istorijos vaikams labai patinka, padeda, pasižymi kone magiška jėga ir suartina tėvelius su augančia naująja karta.
 
Kitą kartą, kai mažylis paprašys, kad prieš miegą paskaitytumėte pasaką, prisiminkite: juk ir jums buvo malonu, kai skaitydavo mama... Branginkite tokias akimirkas, kad jūsų atžala taip pat turėtų ką prisiminti!