„Agresyvus“ kūdikis. Ką daryti?

@ Shutterstock

„Pampers“ pataria: nenustebkite, jeigu angeliškas kūdikėlis netikėtai pradėjo kandžiotis, muštis, žnaibytis ir pešti plaukus. Tai įprastas elgesys su kuriuo susiduria daugelis tėvelių, tad reikėtų suprasti jo priežastis ir mokėti suraminti įsismarkavusį mažylį.

Skirtingas amžius - skirtingos priežastys

Kūdikiai iki 6 mėnesių įprastai elgiasi ramiai. Jie mėgsta įsikabinti į mamos pirštą ar tėčio marškinių kraštelį, bando į burnytę kištis karolius ar plaukų sruogas. Kartais vaikelis bruka delniuką tiesiai į akis ar niekaip nepaleidžia kasos, bet jis tikrai nenori jūsų nuskriausti.
Įprastai mažesnio nei 6 mėnesių kūdikio „agresyvus“ elgesys yra visiškai atsitiktinis - vaikas tiesiog nemoka koordinuoti judesių ir išbando savo kūno galimybes.

6-12 mėnesių sulaukę kūdikiai yra gerokai sąmoningesni, o jų elgsena ženkliai sudėtingesnė. Šio amžiaus vaikučiai labai nori bendrauti, žaisti, pažinti, todėl siekia tėvelių dėmesio pačiais įvairiausiais būdais.
Jie taip pat mokosi labai svarbios priežasties ir pasekmės sąsajos. Pavyzdžiui, įžnybęs mamai kūdikis tikrai sulauks reakcijos. Tikėtina, kad nustebusi mama nusijuoks ar pakalbins, tad kūdikis gali įprasti žnaibytis, norėdamas pamatyti mamos šypseną. Mamos skausmo šūksnis ar pikta mimika jį gali sudominti ne ką mažiau – juk tokias emocijas jis mato retai.

1,5-3 metų vaikai gali elgtis ypač agresyviai. Jie mušasi, spardosi rėkia, kandžiojasi, peša plaukus... Pykčio protrūkis gali išgąsdinti, tačiau perdėm nerimauti nereikėtų. Tokio amžiaus vaikų nervinė sistema sparčiai tobulėja, jie dar tik mokosi valdyti emocijas, bet kartais nepasiseka.
Vaikų pykčio protrūkius provokuoja nesugebėjimas atlikti vieno ar kito darbo (pavyzdžiui, vaikui nepavyksta atidaryti kibirėlio su kaladėlėmis); fizinė savijauta (nuovargis, alkis, troškulys, skausmas, liga); norimo daikto, skanėsto negavimas „čia ir dabar“; laisvės ir savarankiškumo apribojimas (pavyzdžiui, kuomet skubantys tėvai nori aprengti vaiką, nors įprastai jis apsirengia pats). Vis tik, didžiausią įtaką pykčio protrūkiams daro nesugebėjimas savo problemų išsakyti žodžiais - tobulėjant kalbai pykčio protrūkių turėtų ženkliai sumažėti.

Kaip reaguoti į kūdikio agresiją?

Suaugusiųjų reakcija į kūdikio elgesį priklauso nuo jo amžiaus. Jeigu mažylis iki 6 mėnesių jums atsitiktinai sudavė ar griebė už plaukų, nekreipkite dėmesio. Galite pakeisti kūdikio laikymo pozą, susirišti jį dominančius plaukus ar nusiimti karolius.

Vyresnį, 6-12 mėnesių kūdikį turėtumėte švelniai, bet nenuolaidžiaujant mokyti ir auklėti. Priežastį ir pasekmę bandantis suvokti mažylis turi suprasti, kad agresyvaus elgesio iššaukiamas atoveiksmis yra nemalonus (bet, žinoma, jokiu būdu negąsdinantis ir neskaudinantis vaiko). Pavyzdžiui, jeigu vaikas peša plaukus, reikėtų švelniai patraukti jo rankutę ir griežtu tonu pasakyti: „ne, negalima“. Jeigu vaikas vis tiek griebia plaukus, vėl patraukite jo rankutę, griežtai uždrauskite tai daryti, padėkite vaiką lovelę ir trumpam nusisukite.
Galite pabandyti nukreipti vaiko dėmesį ir nepageidaujamą elgesį paversti linksmu. Pavyzdžiui, jeigu vaikas pradeda muštis, atgniaužkite jo pirštukus ir prašykite duoti penkis. Tikėtina, kad vaikas susidomės, apsidžiaugs jūsų linksmumu, norės kartoti naują veiksmą, o pyktį ir norą muštis pamirš.
Auklėdami vaiką nepamirškite ne tik drausminti, bet ir girti bei džiaugtis. Pavyzdžiui, entuziastingai girkite ir džiaukitės vaiku, kuris prašo dėmesio paglostydamas, bučiuodamas, apkabindamas (ypač, jeigu seniau mažylis elgėsi agresyviai).

Vaikų iki 3 metukų agresiją galima pakankamai sėkmingai suvaldyti vengiant ją provokuojančių priežasčių. Stenkitės laikytis vaikui tinkančio dienos režimo, kad mažylis būtų pailsėjęs ir sotus; parduotuvėje ar kitose „kritinėse“ vietose, nukreipkite vaiko dėmesį bendraudami arba duodami žaisliuką; suteikite vaikui pakankamai galimybių elgtis savarankiškai (pavyzdžiui, leiskite pačiam paeiti, apsirengti).
Taip pat ypač svarbu lavinti vaiko kalbą. Kalbėti išmokęs vaikas nejaus alinančios
frustracijos, negalėdamas išsakyti savo poreikių ar pasiskųsti dėl iškilusių problemų (daugiau apie vaiko kalbos tobulinimą skaitykite čia: 4 patarimai, padėsiantys jūsų vaikui prašnekti greičiau).
Pykčio priepuoliui prasidėjus, nepykite ir nešaukite, taip tik parodysite blogą pavyzdį.
Išlikite ramūs ir pasodinkite vaiką ant „nusiraminimo kėdutės“ (tiesiog leiskite jam pasėdėti ant nuošaliau stovinčios kėdės arba paprašykite pabūti savo kambaryje). Išsirėkęs, išsiverkęs ir kelias minutes atskirai pabuvęs vaikas nurims, o tuomet galėsite pasistengti suprasti, kas jį išvedė iš pusiausvyros, išspręsti problemas ir mėgautis vėl įsivyravusia taika.

» Rašyti komentarą