Žiemos atostogos jau praėjo, viskas grįžta į senas vėžes... Deja, tai reiškia, kad ir vėl teks susidurti su įprastomis problemomis, pavyzdžiui, su vaikų nenoru mokytis.

Jeigu tavo sūnelis arba dukrytė lanko mokyklą, pats metas susigriebti – mokslo metai jau įpusėjo, atidėlioti nėra kada. Deja, vaikams labiau patinka sėdėti prie kompiuterio arba televizoriaus, o ne prie knygų... Namų darbai jiems kelia siaubą, o pasipylę dvejetukai ir trejetukai motyvacijos neprideda. Tad kaip priversti juos mokytis?

„Mokytis nuobodu“

Taip, vienuolikos metų vaikui mokslai tikrai neatrodo patrauklūs. Esmė ta, kad medžiaga būna dėstoma tikrai nuobodžiai (gal ir ne visada, bet labai dažnai), be jokio kūrybiškumo. Tai sausa teorija, kurią reikia iškalti. Daug kas priklauso nuo mokytojų. Jeigu jie nesugeba sudominti, tuo tenka užsiimti tėveliams.

Aptark su vaiku jo pomėgius. Gal atėjo laikas peržiūrėti prioritetus? Juk visko išmokti ir įsisavinti yra tiesiog neįmanoma.

Kita vertus, gali būti ir taip, kad „neįdomu absoliučiai viskas“. Tokiu atveju reikia atkreipti dėmesį, kuo vaikas užsiima už mokyklos ribų, kokios jo pramogos. Gal kai kurių geriau atsisakyti?

„Mokytis sunku“

Taip, tai tiesa. Šiandien visi kalba, kad vaikai gauna per daug informacijos, tačiau vargu ar kas artimiausiu metu pasikeis. Kita vertus, programos yra kruopščiai sudaromos taip, kad vidutinių gabumų „statistiniam mokiniui“ jos nebūtų neįkandamos.

Daugiausia problemų kyla praleidus kokią nors temą arba nedarant namų darbų. Aptark situaciją su vaiku: gal problema ta, kad jis iš tiesų kažko negirdėjo (sirgo, ko nors nesuprato), tad dabar nebegali pasivyti kitų?

Kai dalykas tapo nesuprantamas, jis ėmė atrodyti ir nuobodus. Jeigu vaikui nesiseka, natūralu, kad jis ima blogiau save vertinti. Apsauginė jo reakcija bus neapykanta kurioms nors konkrečioms pamokoms, tad nenustebk, jeigu sūnus ar dukra ims jas praleidinėti, bandyti išsisukti visais įmanomais būdais.

Tokiu atveju reikėtų pagalvoti apie galimybę samdyti korepetitorių. Jeigu to padaryti neleidžia finansinės galimybės, skirk atžalai daugiau laiko: kartu ruoškite pamokas, pasiaiškinkite sudėtingesnes temas.

„Mokytis per daug paprasta“

Kad ir kaip būtų keista, dažnai būtent ši problema lemia tai, kad vaikas nemėgsta kurių nors pamokų. Įsivaizduok, kad geras treneris, ruošęs čempionus, priverstas mokyti plaukioti mažus vaikus. Argi jam nebus nuobodu? Lygiai taip pat dingsta noras daryti tuos pačius paprastus namų darbus, atsiranda nuostata, kad galima ir nesimokyti, nes viskas ir taip aišku.


Blogai ne tik tai, kad prarandamas susidomėjimas dalyku, bet ir tai, kad nepajuntama, kaip greitai viskas apvirsta aukštyn kojom (vaikas ima su siaubu suvokti, kad nieko nebesupranta).

Tokiu atveju reikia būti labai atidiems, nepraleisti to momento, kai viskas sekasi gerai, tačiau susidomėjimas dar niekur nedingo. Gal metas išbandyti savo jėgas olimpiadoje arba pakeisti mokyklą?

„O kam mokytis?“

Dažnai vaikai ir jų tėveliai nemato, kur būtų galima pritaikyti įgytas žinias, nes atrodo, kad jos visiškai nereikalingos, neaktualios, toli nuo realybės. Tačiau nereikia pamiršti, kad tikslieji mokslai gana neblogai supažindina su mus supančiu pasauliu. Na, o būti raštingam ir išsilavinusiam dar niekam nepakenkė.

Kai kurių dalykų net ir nereikia įsiminti visam gyvenimui (pavyzdžiui, kaip vyksta cheminės reakcijos, arba kuo vardu buvo kurios nors knygos antraeilis veikėjas) – jie moko analizuoti, mąstyti, rasti nestandartinį sprendimą, įveikti sunkumus, apibendrinti ir daryti išvadas. O ar galima be viso to apsieiti?

Priežasčių gali būti daug – gal klasėje tvyro nemaloni atmosfera, kyla konfliktų su pedagogais, o gal tiesiog paniškai bijoma išeiti prieš klasę atsakinėti. Būk dėmesinga savo vaikui, nepamiršk pasidomėti, kaip praėjo diena, įsiklausyk į tai, ką jis pasakoja – tai padės išsiaiškinti problemą ir ją išspręsti, kol dar yra laiko.

Ko negalima daryti, jei vaikas mokosi blogai?

Neprilipink vaikui etiketės. Mokyklinukui nesėkmės ir taip yra nemalonios, o kai dar ir mama nuolat bara, kad jis „nemokša“, „negabus“, „tinginys“ ir panašiai, užduotis tampa beveik neįmanoma. Vaikas atsiriboja nuo tėvų, pyksta ant mokytojų ir liaujasi bandęs ką nors pakeisti.

Kritikuok ne vaiką, o jo poelgius. Sakyk: „Man nepatinka...“, „Aš manau...“ Persistengti su pagyrom taip pat nereikia. Frazė „Tu toks puikus berniukas, bet va, tingi“ yra gana pavojinga. Nors daugeliui tėvelių atrodo, kad ji turėtų paskatinti imtis veiksmų, atžala gali interpretuoti ją savaip: „Kam man mokytis, jeigu aš ir taip geras?“

Dar vienas pavojus – kai vaikas įpranta teisintis. „Aš būčiau paruošęs namų darbus, bet...“

Bet kokia pagyra turi būti pelnyta, o bet kuri (nors ir mažytė) pastanga pastebėta ir įvertinta.

Dažnai tėveliai už gerus pažymius žada kokį nors atlygį. Kartais tai tikrai padeda, tačiau toks metodas yra gana rizikingas. Dingsta vidinė motyvazija, jos vietą užima materializmas. Tėveliai pasijunta įkaitais, nes vaikas ima manipuliuoti: „O ką aš gausiu už tai, kad...?“

Tai nereiškia, kad jo nereikia skatinti. Gali ką nors įteikti už sėkmingus mokslo metus. Nesiderėk: iš karto suderinkite sąlygas ir jų laikykitės, ir viskas eis kaip per sviestą!