Šį klausimą sau užduoda tikriausiai visi tėveliai be išimties. Noras, žinoma, gražus ir suprantamas, tačiau už tokio rūpesčio gali slėptis bet kas – nebūtinai meilė mažajam žmogui ir jo individualumui. Esmė ta, kad laimę kiekvienas suvokiame savaip, ir norėdami, kad vaikas augtų laimingas, mes galime nejučia įpiršti jam savo sampratą ir traumuoti sūnelį arba dukrytę visam gyvenimui. Kaip to išvengti? Ką daryti, kad tu ir tavo mažylis iš tiesų būtumėte laimingi?

Pasinaudok šiomis strategijomis.

Išsiaiškink, ko nori

Geriausias būdas viską susidėlioti „į lentynėles“ – užrašyti savo troškimus, siekius ir tikslus ant popieriaus. Atsakyk sau į klausimą: „Ko siekiu savo vaiko auklėjimu?“ Kitaip tariant, gali parašyti, kokį savo sūnelį ar dukrytę norėtum matyti po, pavyzdžiui, 20 metų. Tarkim, nori, kad tavo vaikas būtų sveikas, laimingas, protingas, stiprus ir individualus. O dabar kiekvieną iš šių charakteristikų apibūdink smulkiau: kokią prasmę įdedi į šiuos žodžius? Pageidautina visa tai perskaityti garsiai – tau gali padėti vyras ar kas nors iš draugų. Sukonkretink savo mintis, išsiaiškink detales.

Sakyk teigiamus žodžius

Tu jau išsiaiškinai, ko tikiesi iš vaiko, tačiau jis to niekada ir nesužinos, jeigu to jam nepasakysi. O sakyti reikia pozityviai ir esamuoju laiku: ne „Tu esi mano nelaimė“, o „Kaip džiaugiuosi, kad tave turiu“. Atmink, kad savo žodžiais tu formuoji vaiko asmenybę. Kad jis būtų laimingas, bent 5 kartus per dieną turi pasakyti jam ką nors pozityvaus, ir išreikšti savo meilę ne tik žodžiais, bet ir veiksmais (apkabinimais, gestais, šypsena).

Į sveikatą!

Kiek kartų mes sakome vaikams: „Nebėgiok basomis – susirgsi“, „Užsirišk šaliką – peršalsi“ ir panašiai... Ir vaikai serga. Mes jais rūpinamės, o jie ir vė atkrenta, auga manydami, kad sirgti – visai smagus ir patogus užsiėimas. Jeigu iš tiesų nori, kad ligos aplenktų tavo atžalą, tegul jos gyvenimas bus kaip galima įdomesnis ir patrauklesnis. Jeigu sūnelis arba dukrytė peršlapo kojas, nereikia gąsdinti ir tikėtis blogiausia. Geriau sakyk: „Tai smulkmena, tu didelis ir stiprus – viskas bus gerai“. Ir būtinai šypsokis. Jeigu mažylis suserga, skatink jį greičiau pasveikti: „Gaila, kad susirgai, bet kai pasveiksi, kartu lankstysime laivelius/keliausime prie jūros“ ir pan. Vaikas turi tikėtis po ligos ko nors įdomaus.

Gerumo galima išmokyti

Labai svarbu sakyti vaikui, koks jis geras, jeigu nori, kad ši savybė vystytųsi ir toliau. Skatink jo gerumą, rūpestį, dosnumą, meilę žmonėms ir gyvūnams. Turi rodyti atitinkamą pavyzdį – padėk senelei pereiti gatvę, žiemą lesink paukščius ir būtinai pasakok vaikui, kodėl visa tai darai. Daugelis rūpestingų mamyčių daro nedovanotiną klaidą – jos neleidžia atžalai pajudinti nė pirštelio, visada tvarkosi pačios ir nori tik vieno: kad vaikas nesipainiotų po kojomis. Ar reikia stebėtis, kad gerumo ir paslaugumo jis taip ir neišmoksta?

Kokios turi būti bausmės?

Egzistuoja kelios taisyklės:

• Bausmė turi būti naudinga, kad ją atlikęs vaikas išmoktų atsakomybės, sąmoningumo ir supratimo.
• Turi iš anksto aiškiai apibrėžti, už kokį konkretų poelgį laukia bausmė (ir kokia).
• Bausti reikia nežeminant. Kategoriškai draudžiama mušti, statyti į kampą, kur nors užrakinti, įžeidinėti arba tyčiotis kitų akivaizdoje.
• Bausmė turi būti adekvati nusižengimui.
• Geriau atimk ką nors malonaus nei suteik nemalonaus, pavyzdžiui: gali neduoti saldumynų arba nenusivesti į kiną, tačiau užkrauti sunkų ir nemalonų darbą – netikusi mintis.
• Kai bausmės atlikimo laikas baigsis, reikia geranoriškai pakalbėti su vaiku. Bausmė skirta ne tam, kad pasirodytum viršesnė, o tam, kad vaikas kažką suvoktų ir pasimokytų iš savo klaidų. Bendravimas turėtų būti draugiškas – jokių moralizavimų ir kaltinimų.

Priežastys ir pasekmės

Jeigu tenka bausti vaiką, bausmės atlikimo laiko trumpinti negalima (kad ir kaip būtų sunku), antraip mažylis supras, kad verksmais ir isterikomis gali pasiekti savo. Jis nesuvoks priežasties ir pasekmės ryšio, tačiau taps puikiu manipuliatoriumi.

Jeigu bausmės atlikimo laiką sutrumpinai ne tu, o vaikas (pavyzdžiui, vis tiek pažiūrėjo televizorių, nors tu jam tai draudei), bausmę reikia ilginti. Atsakomybę už ją turi prisiimti ir vaikas, ir jo tėvai. Susitarkite dėl taisyklių iš anksto ir jų laikykitės, nedarykite išimčių.

Mylėk besąlygiškai

Nekelk sąlygų: „Jeigu neklausysi – nemylėsiu“, „Toks dvejetukininkas man nereikalingas“ ir pan. Taip tu nieko gera nepasieksi. Priimk atžalą tokią, kokia ji yra, su visais privalumais ir trūkumais. Jei 5 kartus per dieną pasakysi „myliu“ ir nekaltinsi dėl nesėkmių, galėsi būti užtikrinta: tavo sūnelis arba dukrytė užaugs visaverte ir laiminga asmenybe, galės su kitais dalintis ta šiluma ir meile, kurią gavo iš tavęs, ir keisti pasaulį į gera.