Šventės, šventės, šventės. Visi tarsi susitarę jau nuo lapkričio vidurio pradeda ruoštis šventimui (na, bent jau mintyse). Prekybininkai skaičiuoja augantį pelną, vilioja nuolaidomis. Ore skamba kalėdinės melodijos. Planuojame. Kur švęsti, ką dovanoti, kuo apsirengti. Vieniem šis periodas – gražus laukimo metas, kitiems - švenčių maratonas, tretiems - artėjanti katastrofa. O kur dar mada nekęsti komercinių švenčių...

Būtent švenčių laukimo periodu ir per pačias Kalėdas bei Naujųjų metų sutiktuves daugelį žmonių prislegia liūdesys. Šiuo laikotarpiu vieniši žmonės itin skaudžiai pajunta savo vienatvę. Kai nebus kam įteikti dovanos ir su kuo švęsti. Kodėl ir kam sunku ištverti šventes?

Klysta manantys, jog šį metų periodą sunku ištverti tik vienišiems vyresnio amžiaus žmonėms, kai mirusių draugų gerokai daugiau, nei gyvų, kai nebelanko vaikai, arba žmonėms, niekada nesukūrusiems šeimos, todėl neturintiems artimųjų. Per šventes sunku ne tik jiems.

Neįsisukti į šventinį šurmulį, neturėti šimto draugų ir būti žmogumi, kurio niekas nepakvietė švęsti -sunkiai pakeliama paaugliams. Šiame amžiuje taip sunku būti kitokiam, nei visi, likti per šventes vienam (arba, o siaube, švęsti su tėvais) daugeliui paauglių reiškia būti nevykėliu. Dažnai neturėjimas galimybės sutikti Naujuosius metus būryje draugų sukelia nepakeliamą gėdą. Tokio vienatvėje likusio paauglio galvoje užgimsta mintys: „švenčia visi, išskyrus mane“, „visi turi draugų, tik ne aš“, „visi kažkur pakviesti, o manęs nekvietė nieks“ „vadinasi esu nevykėlis, niekam nereikalingas“. Sunkiau, nei būti be būrio draugų sutinkant Naujuosius metus, nebent per Valentino dieną neturėti širdies draugo.

Visiems pažįstamas noras kam nors priklausyti. Kaip teigė Aristotelis, žmogus neabejotinai - „socialinis gyvūnas“. Siekdami priklausyti patraukliai žmonių grupei, stengiamės kuo mažiau išsiskirti iš kitų, tad laikomės tradicijų bei socialinių taisyklių, normų. Sulaukti neigiamų aplinkinių vertinimų - tikra katastrofa. O jei dar per visus informacinius kanalus peršamos mintys: turi švęsti, privalai būti su artimais žmonėmis, svarbiausia bendravimas, būtina ką nors dovanoti (suprask, pirkti). O kur dar taisyklės atšvęsti ypatingai (suprask madingai, o gal taip prabangiai, kaip dauguma negalėtų, neįpirktų).

Reiškinys, kai labai stengiamės pritapti ir todėl pasiduodame socialiniam spaudimui (net jei šis spaudimas nėra tiksliai suformuluotas), psichologijoje vadinamas – konformizmu. Beje, vienas iš konformizmo pavyzdžių yra mada (noras madingai rengtis, klausytis madingos muzikos, vairuoti madingą automobilį). Tikras paradoksas, nors visi ir sakomės norintys išsiskirti iš minios, bet visi stengiamės rengtis madingai.

Beje, gėdos jausmas yra signalas, pranešantis, jog Jums be galo svarbi kitų nuomonė. Sakysite, jau nebesate paauglys ir jums nebesvarbi kitų nuomonė? Manote, kad netgi galėtumėte patarti paaugliui? Deja, konformizmas būdingas ir didelei daliai suaugusiųjų. Atrodo, užaugome, o paauglystės rūpesčiai liko praeityje. Bet ar susimąstėte, iš kur kyla mintis, jog Kalėdas ir Naujuosius metus reikia švęsti būtent taip, o ne kitaip? Kas verčia moteris iki devinto prakaito šveisti namus, gaminti kalnus maisto, karštligiškai ieškoti naujų vakarėliui skirtų apdarų, tarsi nuo to priklausytų visas likęs gyvenimas? Kas verčia švęsti žiemos šventes su giminaičiais, su kuriais pasimatote vos kartą per metus ir buvimas su jais veikiau nuobodi pareiga, nei nuoširdus noras? Kas verčia mus daryti tai, ko nenorime ir kuo visai netikime? Ir visai nesvarbu ar paklūstame senosioms tradicijoms (nors jomis netikime), ar vaikomės šiandien madingo išskirtinumo (nors jo nemėgstame). Didelei daliai moterų švenčių maratono metu visai neliek laiko sau. Kai jau reikia žengti pro duris, keliauti į svečius vis dar dažote blakstienas viena ranka, kita bandote apsiauti batą bei raginate kitus šeimos narius pažiūrėti ar tikrai viską pasiėmėme (dovanas, tortą ir ypatingąją silkę su krevetėmis). O gal keliaujate į restoraną ragauti kalakuto su medaus ir slyvų padažu, nors mielai suvalgytumėt baltos mišrainės (fui, kaip banalu) arba atvirkščiai? Ar ir dabar manote, jog galite ką nors patarti paaugliui, kuris jaučiasi nevykėlis, nes neturi šimto draugų bei nesutiks Naujųjų metų taip, kaip kiti jo amžiaus pažįstami?

Tai, ką daryti? Kaip išgyventi šventes?

Pamirškite visus „privalau, reikia, madinga, šaunu“.
Mielosios, Jūs neprivalote įlįsti į per mažas sukneles (nors ji ir madinga ar labai išskirtinė). Mielieji, nebūtina dėvėti to megztinio, kurį Jums padovanojo teta (nors ji ir iš širdies dovanojo). Tie, kurių niekur niekas nepakvietė, kurie neturite šimto draugų, Jūs jų turėti neprivalote. Ir ko nors turėjimas nerodo jokio ypatingo šaunumo. Ir bala nematė, ką žmonės pasakys. Žmonės tiesiog kalba, o kartais jie visai negalvoja apie kitus, nes yra susirūpinę, kaip iškepti toną imbierinių sausainių arba išsirinkti ypatingą vietą švęsti (nes paisyti senų tradicijų, be galo nemadinga ir banalu).


Vertinkite situaciją realistiškai.
Šventės trunka tik kelias dienas. Gal klausimas ne apie tai, kodėl neturite su kuo švęsti švenčių? Gal norit susirasti bendraminčių, užmegzti artimus santykius? Ką daryti, kad kitais metais būtų kitaip? Juk šventės tik išryškino esamą situaciją. Gal pats laikas keisti ne tik savo gyvenimą, bet ir keistis pačiam?
Klausimą galima formuluoti ir kitaip. Kas Jus verčia šventes praleisti su tais, kurių net nelabai mėgstate? Ir kas nutiks, jei šį sykį pasielgsite visiškai kitaip, nei visada (per šventes pažiūrėsite seną filmą, išvyksite į svečią šalį užuot ir vėl laiką leidę prie stalo su giminaičiais)? Ar tikrai ištiks katastrofa?
Ar verta dėl dviejų trijų švenčių dienų išleisti pusės metų santaupas vien tam, kad kažkam padarytumėte įspūdį ir pasirodytumėte esąs išskirtinis?

Padėkite, tiems, kam tikrai reikia pagalbos.
Tyrimai rodo, jog savanorystė padeda sumažinti neigiamus jausmus, atsikratyti tuštybės bei atrasti kitokią gyvenimo prasmę. O gal šalia Jūsų tas, kuris neseniai išgyveno skaudžią netektį ir šios Kalėdos jam pirmos be artimo žmogaus?

Šventėms ruoškitės kiek įmanoma anksčiau.
Jei šiais metais tikrai nepavyks išvengti šventinio maratono, suplanuokite darbus, pasidalinkite juos su kitais šeimos nariais. Ir atsisakykite to, kas nebūtina (gal visgi nusipirkite tortą, užuot parą kepę toną sausainių, nebent kepti Jums didis malonumas).

Nepasiduokite aplinkinių spaudimui.
Neleiskite, kad už Jus šventes planuotų kiti. Paskambino mama ir „nupiešė“ viso šventinio periodo scenarijų? Kaimynai stebisi, kodėl šiemet nešvęsite ir išvykstate į svečias šalis, kas gi taip elgiasi per Kalėdas? Bendradarbiai kreivai žiūri, nes šventes praleisite namuose? Jūs turite savo gyvenimą. Nesupraskite visko tiesmukai, mama ar seserį verta aplankyti. Būkite su tais, kurių artumas Jus tikrai džiugina. Gal ir Jūsų artimieji pavargo nuo ilgametės tradicijos gaminti tonas maisto? Pabandykite apie tai užsiminti.

Kurkite savas tradicijas.
Būtent Jūsų nuoširdūs norai gali padiktuoti, kaip ištverti šventes. Ko norite Jūs? Daryti įspūdį išskirtinumu, pasiduoti senosioms ilgametėms tradicijoms? Atraskite savo būdą. Juk būtent neigiami jausmai Jums ir praneša, jog darote kažką, ko nenorite.

Visai nesvarbu kaip sutiksite žiemos šventes. Tiesiog pamąstykite. Gal šios šventės ir bus tas atskaitos taškas, kai nuspręsite priimti nuoširdžius sprendimus. Ir visgi linkiu Jums gražių ir šviesių švenčių. Ir nesvarbu, ką nuspręsite švęsti, nešvęsti, o gal švęsti kitaip. Gal per šventes liksite vienas. Gyvenime nemažai galime keisti ir keistis patys. Tikrumo, nuoširdumo ir šurmulyje išgirsti save.