Kada vaikui galima duoti kišenpinigių ir kaip išmokyti jį elgtis su pinigais? Štai ką pataria psichologai.
 
Ar iš viso verta duoti vaikui pinigų, jeigu viską, ko reikia atžalai, nuperka tėvai?
 
Taip, duoti reikia. Tėvų užduotis – išmokyti visų įgūdžių, kurie ateityje bus reikalingi sūneliui arba dukrytei: asmens higienos (išsivalyti dantis, nueiti į tualetą), saugos taisyklių (pavyzdžiui, kaip pereiti per gatvę), kaip bendrauti (pasisveikinti, ko nors paprašyti, pasakyti „ne“) ir, žinoma, kaip elgtis su pinigais – juk tai taip pat svarbi bet kurio žmogaus gyvenimo dalis.
 
Svarbu ne tik praktinis mokėjimo elgtis su pinigais aspektas, bet ir tai, kad žmogus taip mokosi orientuotis savo motyvuose ir kontroliuoti savo elgesį. Tai labai svarbus „žaidimas“ – juk resursai riboti, o skirtingų norų labai daug. Kaip pasielgti: išleisti visus pinigus saldumynams ar pataupyti mėnesį ir nusipirkti atminties kortelę išmaniajam telefonui? Nusipirkti už tuos pinigus kažką sau ar nupirkti kažką patikusiai mergaitei? Tėvai gali padėti ugdyti atžalos valią, mokėjimą laukti, dosnumą, mokyti kontroliuoti savo emocijas.
 
Nuo kokio amžiaus galima duoti kišenpinigių?
 
Tikslaus amžiaus niekas įvardinti negali. Būtina iš pradžių patikrinti, ar vaikas suvokia ir sugeba įvardinti, kam jam reikalingi pinigai ir ką jis nori už juos nusipirkti. Šiuo atveju svarbiau ne tai, ar jūs sutinkate su atžalos norais, o tai, ar ji pati supranta, ką nori nusipirkti.
 
Antras svarbus kriterijus – ar vaikas turi reikiamų įgūdžių, kad galėtų pats ką nors nusipirkti (t.y. ar jis žino, kaip rasti kasą, kaip sumokėti, kaip suskaičiuoti grąžą ir t.t.)?.
 
Jeigu į abu klausimus atsakėte teigiamai, pinigų duoti galima. Paprastai toks laikas ateina tada, kai vaikas pradeda mokytis mokykloje, arba 1-2 metais vėliau.
 
Kokią sumą duoti?
 

Tai priklauso nuo jūsų galimybių. Beje, svarbu, kad tėvai suprastų, jog duodami kišenpinigiai nenuima nuo jų pečių atsakomybės aprūpinti savo atžalą. Kišenpinigiai – tai pinigai papildomoms išlaidoms, o ne pagrindiniam maistui ar drabužiams.
 
Suma neturėtų būti nei labai didelė, nei maža – tik tiek, kad būtų galima nusipirkti kažką malonaus, o pataupius – ir vertingo. Pinigus reikėtų duoti reguliariai – pavyzdžiui, kiekvieną sekmadienį arba pirmadienį. Reguliarumas padės vaikui išmokti planuoti savo išlaidas.
 
Ar galima mokėti vaikui už gerą elgesį (pagalbą namuose, gerus pažymius), o už blogą (pavyzdžiui, už išdaužtą mokyklos langą) versti mokėti iš savo santaupų?
 
Niekas nemoka vairuotojams už tai, kad jie nepažeidė taisyklių, ir tėvai taip pat neturėtų mokėti vaikui už tai, kad jis gerai mokosi arba už pagalbą namuose. Jeigu jau norite paskatinti vaiką gerai elgtis ir toliau, geriau tą padaryti ne pinigais, o šventine vakariene, kokia nors įdomia išvyka ar pan. Kitaip tariant, tai turėtų būti koks nors įvykis, o ne kažkas materialaus.
 
Nederėtų „skirti baudos“ už bet kurį prasižengimą, tačiau būtų logiška, jei vaikas sumokėtų už sudaužytą vazą iš savo pinigų, arba jei tą sumą pasidalintumėte per pusę (pusę sumos sumokėtumėte jūs, pusę – prasikaltėlis). Taip jis patirtų, ką reiškia išsiskyrimas su pinigais, svajonėmis greitai ką nors nusipirkti, ir kitą kartą greičiausiai butų atsargesnis.
 
Ar galima už nusižengimą atimti jau duotus arba pažadėtus pinigus/daiktus?
 
Be įspėjimo – ne. Vaikas turi būti tikras, kad tai priklauso jam. Ypač būkite atidūs su daiktais, kuriuos pirkote ne jūs, o jūsų atžala.
 
Kita vertus, šeimoje gali galioti savos taisyklės, pavyzdžiui: už nepažangumą mokykloje arba neatliktus namų darbus galima taikyti sankcijas – laikinai neleisti naudotis telefonu, televizoriumi ar kompiuteriu, laikinai sumažinti kasdienių kišenpinigių sumą. Labai svarbu, kad visi terminai ir sumos vaikui būtų žinomi iš anksto: negalima tokių sankcijų skirti bet kada, kai tik jus apima emocijos.  
 
Ką daryti, jeigu vaikas leidžia pinigus traškučiams, gaiviesiems gėrimams, gumai ir pan.?
 
Jūs galite taikyti šiokius tokius apribojimus, kiek ir kokių kenksmingų (jūsų manymu) produktų galima parsinešti namo. Tačiau nėra prasmės drausti pirkti vaikui už namų ribų tai, kas jam patinka – svarbu gerbti vaiko teisę į savarankiškus sprendimus. Tėvams teks apsiriboti paaiškinimais, kodėl jie laiko vienus ar kitus produktus kenksmingais sveikatai, ir, žinoma, rodyti asmeninį pavyzdį.