Įsivaizduok, kad šeimoje auga du vaikai – trejų metukų Irutė ir penkerių metukų Jonukas. Mergytė rytais įsispiria į šlepetes ir bėga į vonią nusiprausti. Mamos priežiūros jai beveik nereikia. Irutė nieko nebijo, noriai bendrauja, kai ateina svečių – deklamuoja eilėraštukus ir dainuoja. Mama ja didžiuojasi. Na, o penkiametis Jonukas – visiškai kitoks. Nei nusiprausti, nei apsirengti be suaugusiųjų pagalbos jis nesugeba. Jį mamai tenka net maitinti, o šis kaskart priešinasi, išsisukinėja. Jį reikia skubinti, o kartais netgi ir pliaukštelėti. Kaip jis eis į mokyklą? Ar toks vaikas kada išmoks būti savarankiškas? Jis nieko nenori. Priešingai nei sesutė, kai ateina svečių, iš jo nė žodžio neišpeši. Darželyje jis verkia kiauras dienas ir laukia, kada mama ateis jo pasiimti.

Kodėl Jonukas kelia tiek daug problemų? Kuo ir kaip jam būtų galima padėti? Bėdą tektų spręsti ne tiesiogiai, o per aplinkui. Juk negalima visą laiką kaltinti tėvelių, kad išaugino „nesavarankišką“ vaiką, smerkti juos, kad šie nemoka auklėti atžalų. Vaikai skiriasi vienas nuo kito jau nuo gimimo – ir temperamentu, ir sugebėjimu susidoroti su iškylančiomis problemomis, sunkumais, baimėmis ir panašiai. Svarbu suvokti, kad jeigu norima su skirtingais vaikais pasiekti to paties tikslo, reikia ieškoti ir skirtingų būdų, metodų. Niekas tau negali pasakyti, kas iš tikrųjų padės išugdyti vaiko savarankiškumą, nes universalių receptų nėra. Tau reikia gerai pažinoti savo sūnelį arba dukrytę, žinoti, ką jis arba ji sugeba, ko galima tikėtis.

Apie aštuntą mėnesį vaikučiai ima bijoti pašalinių žmonių, atskirti savus nuo svetimų. Viskas, kas yra nepažįstama, tam tikra prasme pavojinga ir baisu. Nuo 6–8 mėnesio pradeda formuotis emocinis prisirišimas prie mamos (arba kito žmogaus, kuris rūpinasi mažyliu). Išoriškai tai pasireiškia kaip priklausomybė. Jeigu žmogaus, prie kurio būtų galima emociškai prisirišti, vis dėlto nėra, vaikas gali užaugti ir visą gyvenimą nugyventi lyg „laisvas“, tačiau iš tiesų nepriklausomas jis taip ir netaps. Tikras savarankiškumas – tai elgesio ir emocijų branda, atsakingumas ir pusiausvyros jausmas.


Natūralu, kad vaikai, kurių aplinkoje viskas „svetima“, nori iš tėvelių daugiau palaikymo ir dėmesio. Jų kelias į savarankiškumą yra ilgesnis ir sunkesnis. Žinoma, tai nereiškia, kad tokius vaikus reikia labai lepinti arba smarkiai kontroliuoti. Tau teks po truputį pratinti mažylį prie nerimo, nemalonumų, bet tuo pačiu ir saugoti jį. Gerai parengti nemaloniai situacijai iš anksto, leisti suprasti, kad tau nėra svetimas mažylio nerimas, kad gali pasiūlyti atitinkamą pagalbą. Negalima mesti vaiko likimo valiai, kad jis pats išsikapstytų. Dar blogiau, jeigu leidžiame sau apgaudinėti atžalą, sakyti, pavyzdžiui, kad einame į parduotuvę, o iš tiesų visai nakčiai palikti dukrelę pas kaimynę, pasakyti, kad gydytojas tuoj apžiūrės ir paleis namo, nors iš tiesų vaikas guldomas į ligoninę ilgam periodui. Tokie tėvų poelgiai išmokti savarankiškumo tikrai nepadeda.

Apie antruosius ir trečiuosius gyvenimo metus imama suprasti, kad tvirtumas ir užtikrintumas, kurio vaikas semiasi iš mamos, niekur nedingsta, net jeigu nebesilaikoma už jos rankos. Mažyliui jau užtenka tiesiog žinoti, kad mama bus kažkur šalia ir būtinai ateis padėti, jeigu to reikės. Ja galima pasitikėti. Tokiu periodu kyla noras viską daryti pačiam. Vaikas aktyvus, jis nori ką nors padaryti, sukurti, padėti suaugusiesiems. Labai negerai praleisti galimybę išnaudoti šią tendenciją, nes ji daugiau niekada taip stipriai nebepasireikš. Dažnai tėveliai patys užgniaužia vaiko bandymą tapti savarankišku – jie baiminasi, kad mažyliui kas nors nutiks, kad jis ką nors sugadins, o kartais tiesiog nėra laiko bandymams, bet dar dažniau – tiesiog suaugusiųjų kantrybės. Paprastai teisinamasi, kad vaikas dar per mažas, jam negalima tai tas, tai anas... Taip, užrišti batų raištelius lengviau pačiai, negu sulaukti, kol tą padarys mažylis. Lengviau prispausti prie nosies servetėlę ir liepti pūsti... Bet tai naudinga tik mamytei. Atmink: atimti iš vaiko galimybę padaryti tai, ką jis gali – tai neleisti būti savarankiškam. Kitaip tariant, vaikas patiria didžiulių nuostolių.

O ką daryti su tais, kurie neišreiškia nė menkiausio noro daryti ką nors savarankiškai? Teks pasisemti daugiau kantrybės ir kruopščiai laikytis auklėjimo taisyklių. Viena iš jų skelbia: užsiimti bet kokia veikla reikia geros nuotaikos. Ryte, kai visi skuba ir yra suirzę, ne pats geriausias metas mokyti savarankiškumo. Na, o po pietų atsiranda daugiau laiko – galima „pažaisti“, t. y. pamokyti užsirišti batus, užsisegti sagutes, pasikloti lovytę ar plauti indus. Tačiau taip pat nereikia leisti, kad susiformuotų blogi įpročiai. Jeigu mažylis rengiasi pernelyg ilgai, reikia prieiti ir truputį pareguliuoti tempą: štai marškinukai, štai – kelnytės, dabar viena kojinytė, kita... Ir viskas eis kaip per sviestą. Vaikas greitai padarys išvadą, kad jeigu rengdamasis užtruks trumpiau, jam liks daugiau laiko žaidimams. Jeigu ant jo rėkiama, pykstama, imamasi kitokių negatyvių priemonių, naudos mažai – visi šie metodai dažniausiai neveiksmingi.

Ir dar viena taisyklė: niekada nesišaipyk iš savo mažylio, nežemink jo, jeigu prie nepažįstamų žmonių jis pasirodė nelabai savarankiškas. Nereikia jo vadinti mamyčiuku, bailiu, nevėkšla ir kitais panašiais žodžiais – vaiką jie labai žeidžia, noro būti savarankišku nė kiek nesustiprina, nes vaikas mano, kad jo niekas nemyli. Daug geriau, kai jaučiamas palaikymas ir paskatinimas. Po truputį didink „krūvį“: iš pradžių neškite šiukšles kartu, po to vaikas norės tai padaryti pats. Palydėk jį šiek tiek keliuku, o po to galėsi likti ir namuose. Taip įveikiamas nepasitikėjimas savimi. Taikyk šį principą ir kitomis aplinkybėmis. Žinoma, kai kuriems vaikams reikia daugiau laiko, kad taptų savarankiški, tačiau nereikia slopinti šio noro. Apsišarvuok kantrybe, laikykis nurodytos taktikos ir nepamiršk tikslo. Sėkmės!