Lietuviai turi tikrai daug Kalėdų ir Kūčių tradicijų ir daugelis jų su mumis liko dar nuo pagonybės laikų. Šios tradicijos yra ne tik puiki linksmybė šeimai, bet ir savotiškas savo unikalios kultūros išlaikymas, būdas vaikams kultūrą perduoti kartu su švente ir trupučiu mistikos. O kokias tradicijas turi užsieniečiai? Kodėl Kataloninoje yra šeriamas rąstas, o lenkai eglutes puošia voratinkliais?

Tradicinės Kalėdų spalvos yra žalia, raudona ir auksinė. Žalia yra laikoma atgimimo simboliu, raudona simbolizuoja Kristaus kraują, o auksinė - šviesą, taip pat ir šventę, gerbūvį.

Bolivijoje per Kūčias ypatingas dėmesys yra skiriamas gaidžiams. Vietiniai net nešasi šiuos naminius paukščius į pamaldas, tikima, kad gaidys užgiedojo vos gimus Kristui, tad jis pirmasis pranešė apie Švento kūdikėlio gimimą.

Anglijoje yra paplitęs paprotys valgyti Kalėdinius pietus užsidėjus popierinę karūną. Tokios karūnos iškrenta suplėšius specifinę kartoninę tūtą, vadinamą Christmas cracker. Manoma, kad britai šį paprotį perėmė iš romėnų dar Romos imperijos laikais, kuomet buvo švenčiamos Saturnalijos - didelė, dabartinių Kalėdų laikotarpiu, švenčiama šventė, skirta mitiniam Romos karaliui Saturnui. Saturnalijų metu žmonės puotaudavo, dalindavosi dovanomis ir privalėjo visad būti su kepure.

Lenkijoje yra paprotys Kalėdų eglutes ir aplinką puošti voratinkliais, kaimyninėje šalyje yra legenda, kad voras nuaudė kūdikėliui Jėzui antklodę tam, kad tik gimęs vaikelis nesušaltų. Tiesą sakant, vorai ir voratinkliai Lenkijoje yra laikomi gerumo ir rūpestingumo simboliais.

Anglai savo namus per Kalėdas puošia amalo šakelėmis, o jeigu pora netyčiom (ar tyčia) atsistoja po nuo lubų nukabintu amalu, tai jiems privaloma pasibučiuoti. Šis paprotys siejamas dar su druidų tikėjimu - druidai amalą laikė šventu, kdangi šis augalas žiemą ne tik žaliuoja, bet ir turi uogų. Amalo šakas žyniai pjaudavo tik auksiniais pjautuvais, niekada neleisdavo jos prisiliesti prie žemės, jas džiovindavo ir trindavo į miltelius, kurie ne tik apsaugojo nuo piktų dvasių ir nervinės sistemos ligų, bet ir suteikdavo vaisingumo, tikriausiai būtent dėl to žmonės iki šiol bučiuojasi po amalu.  

Kalėdų gėlė, kurios tikrasis pavadinimas yra puošniausioji karpažolė arba poinsetija, smarkiai populiarėja, o kartu girdime ir legendų apie jos prasmę ir vaidmenį per Kladėdas. Tiesa ta, kad augalas imtas pardavinėti tiesiog dėl jo raudonų ir vaiskiai žalių lapų, kurie puikiai tiko Kalėdoms. Augalą pirmieji pradėjo auginti actekai, kurie jį naudojo karštligei gydyti, tačiau jokios ypatingoms šventėms jis nebuvo naudojamas. 

Alpių regione Kalėdų laikotarpiu  galima sutikti ne tik Kalėdų senelį, bet ir Krampus - blogąją Kalėdų dvasią, panašią į velnią, kuri ateina nubausti neklusnių vaikų. Kai kuriuose kaimuose vyrai apsirengia velnio kostiumais ir gruodžio 6-osios vakarą laksto po miestą su lazdomis ir šūkaudami gasdina žmones, vaidindami Krampus.

Katalonijoje (Ispanijos regionas) šeimos savo namuose gruodio 8-ąją pasistato rąstą su kojelėmis ir nupaišytu veidu, kuris vadinasi Caga Tió (liet. kakojantis rąstas), kiekvieną vakarą po rąstu ar į šalia padėta maišą yra kraunami saldėsiai, riešutai, smulkios dovanėlės, o pats rąstas yra apklojamas. Kūčių vakarą ar Kalėdų dieną rąstas yra mušamas lazda ir dainuojama dainelė, kuri skatina rąstą kakoti riešutais ir saldumynais - gėrybės traukiamos iš po rąsto ar iš maišo ir dedamos ant stalo, o rąstas vėliau sudeginamas.

Prakartėlės yra ganėtinai įprastos ir paprastai jos būna labai panašios, nepriklausomai nuo šalies, tačiau ispanai, italai ir portugalai į prakartėlės deda ne tik šventuosius, karalius ir gyvūnus, bet ir žmogeliuką, kuris pritūpęs tuštinasi. Manoma, kad ši tradicija atsirado XVIII amžiuje ir buvo skirta vaikams prajuokinti.

Norvegijoje tikima, kad Kalėdų vakarą išlenda raganos, kurios ieškosi sau šluotos, tad visos namuose esančios šluotos privalo būti gerai paslėptos, o vyrai, naktį išeina į kiemą, dega laužus, šūkauja ir šaudo, norėdami atbaidyti raganas ir kitus nelabuosius.