Tikriausiai pasakas vaikučiui mėgsta sekti ne tik senelė – anksčiau ar vėliau tuo tenka užsiimti beveik kiekvienai mamytei. Tiesa, gal ne visada iš didelio noro, gal ne visada dėl to, kad po ranka nėra nė vienos pasakos knygos, kurią būtų galima paskaityti prieš miegą. Neretai aplinkybės susiklosto taip, kad ir kurti tenka pačiai. O ar žinai, kad tokios pasakėlės ne tik smagios, tačiau ir naudingos? Jos palaiko vaikutį ir padeda jam atsikratyti vaikiškų baimių ir kompleksų.

Išspręsti problemą ir palaikyti mažylį sunkią minutę gali ne tik terapinės pasakos, bet ir tos, kurias sukuri pati. Jeigu istoriją sukursi laikydamasi pagrindinių taisyklių, ja galėsi netgi pagydyti savo atžalą! Ryškūs pasakos vaizdiniai veikia vaikučio emocinę sferą, jis įsijaučia į pagrindinį veikėją – jaučia tai, ką jaučia ir jis, tą patį išgyvena, perima įspūdžius ir herojaus padarytas išvadas. Tai, kas liks mažylio atmintyje, labai priklauso nuo pasakos ir, žinoma, pasakotojo, nuo to, kaip tu perduosi vieną ar kitą žinią.

Yra skirtumas tarp pasakų ir „gyvenimiškų istorijų“. Pasakos dažniausiai padeda vaikučiui perteikti meilės, gėrio, teisingumo sampratas. Istorijos (pavyzdžiui, apie mergaitę iš gretimo namo, jūsų kaimynę), pasako, kaip išspręsti konkrečią problemą, kaip elgtis vienu ar kitu konkrečiu atveju (pavyzdžiui, susipykus su draugu, konfliktuojant su kitais vaikais kieme – kodėl reikėtų elgtis taip, o ne kitaip, kuo viskas gali baigtis ir pan.). Kad pasiektum reikiamo efekto, kitaip tariant, kad papasakota istorija neliktų vien įdomiu pramanu, reikia, kad mažylis susitapatintų su jos herojumi. Pasistenk, kad pasakos turinys (veikėjų charakteriai, įvykiai ir aplinkybės) būtų suderinamas su tavo atžalos pasaulėjauta.

Tarkim, tu gyveni miesto centre, devynių aukštų name, ir turi dvi mergytes. Antroji gimė visai neseniai. Tokiais atvejais vaikai labai dažnai ima pavyduliauti, o problemą galima išspręsti pasekus pasakėlę. Pradėk ją sekti vyresnėlei kaip nors panašiai: „Augustė gyveno su tėveliais aukštame name, triukšmingoje didelio miesto gatvėje. Butukas buvo jaukus ir šviesus. Augustė labai mėgo važinėtis liftu – juk gyveno ji pačiame viršuje, devintame aukšte. Jos šeima buvo gera ir draugiška. Karta nutiko džiugus įvykis: į namus atkeliavo mažytė mergaitė (Augustės sesutė).“

Galima sakyti, kad apibūdini beveik jūsų situaciją, tačiau šiek tiek pakeiti kai kurias detales. Pagrindiniam veikėjui sugalvok vardą, skambantį panašiai, kaip ir tavo vaikučio vardas. Jeigu tavo dukrytės vardas Emilija, pavadink veikėją Semilija (ar pan.). Geriausia, kad sugalvotoje istorijoje šie personažai veiktų nuolat.


Toliau juos galima naudoti bendraujant su vaiku, kad geriau suprastum jo jausmus – leisk jam pasireikšti, kalbėti apie save trečiuoju asmeniu (taip sumažinama psichologinė apsauga). Pavyzdžiui, sekant pasaką, kuriuo nors momentu galima paklausti: „Kaip manai, kas nutiko Lukui? Kodėl jis bijojo prisipažinti, kad...? Ko jis iš tikrųjų norėjo?“

Jeigu kas nors nutinka, galima pasidomėti: „O ką tokiu atveju pasakytų/padarytų Lukas?“ Žinoma, labai svarbu, kad pasakojimas ir problema, kurią tu nori išspręsti, būtų perteiktas vaikui suprantama kalba. Stenkis pavaizduoti situaciją taip, kad ji būtų priimtina vaikui, o ne žiūrėdama iš pozicijos „taip nebūna“. Jeigu tavo mažylis bijo tamsos, pasaką reikia sekti ne taip: „Mažylis ramiai užmigo ir nieko nebijojo, nes kambaryje pabaisų nebuvo – jos niekada negyvena namuose, o slepiasi toli miške...“ Geriau taip: „Vaikutis labai bijojo eiti į kambarį. Jis manė, kad ten pilna pabaisų ir jos gali...“ Apibūdinti baimę reikia kaip galima panašiau į tą, kurią išgyvena tavo sūnelis arba dukrytė, tačiau būtinai pasiūlyk išeitį, elgesio modelį, problemos sprendimo būdą.

Pasakojant situacija turi keistis į gera, herojus turi nugalėti. Labai svarbi laiminga pabaiga, pagrindinio veikėjo triumfas. Atmink, kad problemų kyla kiekviename vaikučio žingsnyje, tad pasistenk jas įveikti kūrybingai.

Net jeigu per daug netiki gydomąja pasakų galia, išmėgink – jos iš tiesų padeda daugeliui vaikų įveikti baimę, stresą ir kitus nemalonumus.

Kaip kurti pasaką?

• Apmąstyk vaiko problemą, pasistenk pamatyti ją mažylio akimis.
• Suformuluok pagrindinę pasakojimo mintį. Kokias išvadas turėtų pasidaryti tavo atžala? Kokius problemos sprendimo būdus tu pasiūlysi (tiesa, jie neturi būti sudėtingi)?
• Pradėk pasakojimą nuo veikėjo apibūdinimo. Jis turi turėti panašių baimių, atsidurti panašiose situacijose, kaip ir tavo vaikutis. Tegul mažylis susitapatina su herojumi.
• Pabrėžk tuos herojaus privalumus, kuriais pasižymi ir tavo vaikas. Dažnai susitelkę į kokią nors problemą ar savo trūkumą, mes pamirštame, kokių turime privalumų, ką sugebame. Reikia tai priminti. Nebūtina visais teigiamais bruožais apdovanoti tik vieną veikėją – tegul jis turi stiprių, drąsių  ir linksmų pagalbininkų.
• Pasakos pradžioje pavaizduok konfliktą, o tada pasakok apie tai, kaip veikėjas išsisuko iš šios keblios situacijos.
• Pasakok atsižvelgdama į vaiko nuotaiką. Atkreipk dėmesį į tai, ar pasaka jam įdomi, ar jis vis dėlto nuobodžiauja. Jeigu pastebėjai, kad mažylis prarado susidomėjimą, pasaką šį kartą baik. Gali sukurti keletą jos „serijų“.
• Jeigu atžala komentuoja tavo pasakojimą arba ko nors paklausia, nepalik jos be dėmesio. Klausimai padeda pažvelgti į mažylio vidinį pasaulėlį. Jeigu atsakyti tau atrodo keblu, peradresuok klausimą vaikui: „O kaip tu manai?“ Jeigu jis atsakys: „Nežinau“, pažaiskite spėlionę. Spėjimo variantai padeda suprasti, apie ką mąsto vaikutis.
• Jeigu nežinai savo atžalos baimės ar nerimo priežasties, išsiaiškinti tai padės pasakojimas. Įterpk į jį klausimą: „Kaip manai, ką tuo metu mąstė Jonukas?“, arba „Ko jis išsigando?“, „Dėl ko įsižeidė?“, „Kas, tavo manymu, galėjo nutikti?“
• Jeigu po pasakojimo vaikučiui ir toliau nesiseka įveikti problemos, veikiant taip, kaip jam buvo pasakyta, palaikyk jį. Papasakok istoriją apie herojų, kuriam iš pradžių kažkas nepavyko, tačiau galų gale jis rado išeitį iš padėties. Jeigu nepasisekė iš pirmo karto, nusiminti neverta – pasiseks vėliau.
• Nepamiršk ir humoro. Pasitelk savo fantaziją, sugalvok juokingų ir nevykusių personažų (pavyzdžiui, šuniuką-sraigtasparnį), kuriuos prisiminus vaikučiui pasitaisytų nuotaika.