Šiandien niekas neabejoja, kad mokytis kalbų yra gerai. Užsienio kalbos mokėjimas atveria daugybę durų, daugybę galimybių, tad mes norime, kad ir mūsų vaikučiai išmoktų jų kaip galima anksčiau. Čia ir kyla pagrindinė problema: kada ir kaip vaikui geriausia pradėti to mokytis?

Egzistuoja daugybė nuomonių ir požiūrių, vienas iš siūlymų – vaiką reikia mokyti užsienio kalbos drauge su gimtąja. Iš pradžių vaikutis yra labai imlus, jis „sugeria“ į save viską, ką mato ir girdi. Manoma, kad iki penkerių metų jie geba įsiminti po 20–30 žodžių per dieną.

Bet čia kyla kita problema. Kiekviena kalba pasižymi savitu garsų rinkiniu. Mokant vaiką užsienio kalbos, kliudoma gerai išmokti savąją, todėl vėliau kyla sunkumų mokantis skaityti arba rašyti. Dauguma vaikų psichologų yra įsitikinę, kad nevertėtų mokyti užsienio kalbos vaiko, dar nemokančio gerai savosios, arba jeigu mokantis jau kilo minėtų problemų. Priešingu atveju teks nuolat lankytis pas logopedą.

Geriausias metas imtis kalbų – 4–5 metų amžius, kai vaikučio gimtosios kalbos žinios jau pakankamai geros. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad kiekvienam gimtosios kalbos išmokimo ribos yra skirtingos: vieni ja laisvai šneka būdami penkerių, o kai kuriems tenka laukti ir iki 7 ar 8 metų. Kalbos brandumą rodo aiški tartis, rišli kalba ir mokėjimas skaityti. Išmokęs savo kalbos ir skaityti, vaikučiui bus lengviau mokytis ir užsienio kalbų.

Dar vienas svarbus aspektas – užsienio kalbų mokymo metodai. Jeigu vaikutis dar mažas, mokyti jį galima tik kalbant gyvai: dialogų metu ir pasakojant, inscenizuojant... Pats geriausias metodas (nepriklausomai nuo amžiaus) yra kitakalbė terpė. Kaip tai padaryti? Jeigu tėvai moka tą užsienio kalbą ir gali tarpusavyje ja bendrauti, viskas labai paprasta (teraikia, kad mažylis tai kuo dažniau girdėtų). Galite išmokyti vaikutį dainų, piešti komiksus ir kita kalba rašyti veikėjų dialogus, pagaliau mūsų dienomis netrūksta kompiuterinių mokymo programų, kurios tavo atžalai bus ne ką mažiau įdomios.

Galite kartu kita kalba perfrazuoti senas geras patarles, žaisti kalbinius žaidimus – svarbiausia, kad svetima kalba neišstumtų vaiko šnekamosios kalbos žodžių (juk mokytis gramatikos iš naujo bus labai sudėtinga).

Leisk vaikui klausyti įrašų. Taip jis išmoks tarimo, naujų žodžių. Labai svarbu, kad mažylis turėtų galimybę palyginti, kaip jam sekasi ir kokie rezultatai turėtų būti iš tikrųjų.


Dar vienas variantas – išvykti su šeima į kurią nors šalį atostogoms. Tai, viena vertus, motyvuoja visą šeimą mokytis kalbos, kita vertus – tai ir bus ta anksčiau minėta kalbinė terpė, kurioje būnant mokymasis vyksta visiškai natūraliai.

Jeigu nusprendei pasamdyti mokytoją ar korepetitorių, pasidomėk, ar jis turi darbo patirties su vaikais: kai kurie puikiai moka kalbą, tačiau praktikoje jos niekuomet netaiko, tad tos turimos žinios yra labai paviršutiniškos, „knyginės“. Tokie mokytojai gali išmokyti daugybės žodžių ir jų vertimų, tačiau vargu ar patys sugebėtų susišnekėti.

Reikėtų taip pat pasidomėti ir mokymo metodika (geriausia – nueiti į kelis užsiėmimus ir mokytojo kompetencija įsitikinti pačiai). Mažiems ikimokyklinio amžiaus vaikams nuobodžios ir sausos teorijos kalimas tikrai nėra priimtinas, o juk jie išmoksta tik tai, kas jiems įdomu. Tai reiškia, kad metodas turėtų būti žaidimo formos.

Jeigu mokymai vyksta grupėje, tai yra didelis privalumas: vaikai situaciją vertina kaip linksmą ir įdomų bendravimo būdą. Svarbiausia, kad mokytojas sugebėtų išlaikyti savo mokinių dėmesį ir susidomėjimą.

Jeigu svarstai, ar atiduoti mažylį į kitakalbį darželį, pasverk visus „už“ ir „prieš“. Tai naudinga, jeigu ketini vėliau jį leisti ir į kitakalbę mokyklą, tačiau prieš tam ryžtantis, reikėtų bent minimalių kalbos pagrindų.

Kad ir kokį iš aptartų variantų pasirinktum, svarbu atminti, kad kiekvienas vaikutis mokosi skirtingais tempais. Jeigu po kelių savaičių mokymų jis neištarė nė vieno naujo žodžio, tai dar nereiškia, kad pastangos buvo bevaisės. Gal jam tiesiog reikia daugiau laiko? O jeigu namie tos kalbos negirdi, tylą taip pat galima suprasti ir pateisinti...

Išnaudok mokymui kiekvieną tinkamą progą: nesvarbu, ar tai bus etikečių skaitymas, ar nedubliuotų animacinių filmukų peržiūros. Net ir pasyvus mokymasis yra naudingas, nes anksčiau ar vėliau vis tiek įvyksta persilaužimas.

Pastebėjusi pirmuosius rezultatus būtinai pagirk savo mažylį ir skatink jį mokytis toliau ir kuo dažniau bendrauti kita kalba, kad mokymasis neliktų vien žaidimu, nes tai galiausiai nusibos.