Pirmieji žingsniai – esminis lūžis vaiko fizinės raidos etape. Nuo šiol mažylis yra savarankiška ir sparčiai tobulėjanti asmenybė, juk išmokus vaikščioti, jam atsiveria kur kas platesnės pažinimo galimybės. Jis gali nevaržomai judėti ir eiti ten, kur jam norisi, o ne ten, kur jį nuneša mama. Be to, tvirtai atsistojus ant kojų, jis gali laisvai judinti rankas, kurios yra vienas iš svarbiausių pažinimo bei tyrinėjimo pagalbininkų.

Iki tol, kol vaikas žengs pirmuosius žingsnius, teks pereiti nemažai kitų fizinio vystymosi raidos etapų: tai mokymasis išlaikyti galvytę, judinti rankytes, tiesiai atsisėsti ir laikyti pusiausvyrą bei šliaužioti ar ropoti.  Todėl pirmieji žingsniai yra tokie laukiami. Tai tarsi galutinis visų įdėtų pastangų vainikavimas, esminis laiptelis ilgame mokymosi procese.  

Kūdikio pastangos savarankiškai žengti pirmuosiusžingsnius – tai tikrai įdomus ir žavingas procesas. Iš pradžių jam prireikia tėvelių pagalbos. Dažniausiai mažyliai krykštauja iš laimės, kai prilaikomi už rankų, kojytėmis gali atsiremti į žemę ir dėlioti pirmuosius žingsnelius. Tačiau kol kas kojytės nėra pakankamai stiprios, kad išlaikytų visą vaiko svorį. Vėliau, pajutęs augančias savo galimybes, mažylis pradeda šliaužti ar ropoti: jis naudojasi savo kojomis, kad atsispirtų ir taip po truputį juda į priekį, tuo pačiu stiprindamas raumenukus ir ruošdamasis pirmiesiems savarankiškiems žingsniams.


Vaikučio norą judėti tėveliai pastebi įvairiose situacijose: sėdėdamas lovytėje jis bando pirštukais tvirtai įsikibti į suaugusiojo rankas ir atsistoti, o ropodamas ant žemės nuolatos ieško, į ką būtų galima įsikabinti. Taip ir žengiamas pirmasis, kol kas nelabai tvirtas žingsnis: mažylis įsitveria kokio nors baldo ir pasiremdamas į jį rankomis, kol kas lėtai ir nelabai rangiai bando dėlioti kojytes. Kiekvieną dieną jis vis tobulėja, kol rankučių pagalbos nebeprisireikia.

Pirmieji žingsniai labai netvirti, tačiau išties žavingi: vaikas eina plačiai išskėtęs kojas ir rankas, kad geriau išlaikytų pusiausvyrą. Vėliau atsiranda noras judėti kuo greičiau, tačiau bandymas bėgti dažniausiai baigiasi „zuikio gaudymais“ arba kitaip sakant, paprasčiausiu griuvimu. Nėra ko jaudintis, mat taip mažylis tobulėja ir kaskart atranda vis efektyvesnį judėjimo būdą, todėl jei vaikas nukrito, tačiau nesusižeidė, nepulk jam į pagalbą. Leisk mažyliui išmokti savarankiškai atsikelti ir toliau siekti savo tikslo. Vaiko kritimas nėra pavojingas, nes mažylis kol kas nedaug sveria, o jo kūno svorio centras yra žemiau nei suaugusio žmogaus, taigi jei aplink nėra pavojingų daiktų, į kuriuos vaikas galėtų atsitrenkti griūdamas, greičiausiai jam nieko blogo nenutiks.

Kai mažylis pradeda savarankiškai vaikščioti, reikėtų leisti jam tai daryti be jokių batukų. Jausdamas, kaip pėda liečia žemę, jis geriau supras judesių esmę, todėl žengs tvirčiau ir sparčiau tobulės.