Pagalba mažajam autistui

Kasmet autizmu sergančių vaikų vis daugėja. Ši liga neatsižvelgia nei į rasę, nei į tautybę. Greta AIDS, diabeto ir vėžio, tai viena iš grėsmingiausių diagnozių.

Autizmo suvokimas ateina ne iš karto, o ir šiandieninė medicina šiuo klausimu greičiau ne stumiasi pirmyn, o eina atgal – ji įtvirtina tam tikrus stereotipus. Šie kartojami kaip dogmos, taisyklės, į autizmą (kaip reiškinį) nebesigilinama. Išlieka tie patys autizmo „atpažinimo“ būdai, tos pačios rekomendacijos, kaip elgtis su juo sergančiu vaiku.

Stereotipai supa šį sutrikimą iš visų pusių, jei kalbėtume apie jo gydymą, yra dvi problemos.

Pirmiausia – prie autizmu sergančiųjų grupės priskiriami vaikai, tiesiog turintys psichologinių, psichofiziologinių ir psichinių problemų. Dažniausiai atsižvelgiama į jų:

  • kontaktavimą;
  • kalbos išsivystymą;
  • intelekto rodiklius.

Antra – atsižvelgiant tik į kalbos ir intelekto rodiklius autizmas nustatomas ne visada.


Abiem atvejais klaidos daromos dėl to, kad į vaiką neatsižvelgiama kaip į visumą, nesuprantama, kad autizmas turi paveikti visus psichikos lygmenis: psichomotorinį (kūno), emocinį-socialinį (jausmų) ir pažinimo (proto).

Dauguma autizmu sergantiems vaikams pritaikytų priemonių taip pat stereotipinės. Jomis siekiama ne koreguoti, o tik palaikyti vystymosi nuokrypius, prisitaikyti prie jų. Štai pavyzdžiai: autistai mokomi vienų ir tų pačių įgūdžių, stengiamasi jiems sukurti nuolatinę orientacinę schemą, kiekviename individualiame užsiėmime kalama ta pati didaktinė medžiaga, jos moko tas pats mokytojas, vienoje ir toje pačioje vietoje. Norima, kad vaikas būtų pastovus ir turėtų gerą mechaninę atmintį. Kitaip tariant, medicina vaikams duoda ramentus, į kuriuos reikia remtis, tačiau nemoko vaikščioti. Tokiu būdu autizmas tik stiprinamas.

Šia liga sergantiems vaikams būdinga tai, kad jie tarytum neturi įgimtų socialinių vertybių: jie nesidžiaugia kitu žmogumi, nepakenčia jo savuose žaidimuose, nenaudoja bendravimui gestų ir žodžių, neatsiliepia, kai į juos kreipiamasi ar ko nors prašoma, patys nesikreipia pagalbos (arba kreipiasi, tačiau daro tai labai neįprastai), užsiima tik tuo, kuo patys nori. Jie neperprantami ir nenuspėjami, niekada negalima žinoti, ko iš jų tikėtis. Dėl šios priežasties net patyrę specialistai jų bijo, nežino, ką su jais daryti, arba atkakliai taiko jiems tuos pačius metodus, kaip ir kitų psichofizinių sutrikimų turintiems vaikams.

Kiekvienas autizmu sergantis vaikas turi didelę perspektyvą vystytis. Lavinimo sėkmingumas priklauso nuo trijų dalykų:

  • Vaikui turi būti sudaryta aplinka, kurioje jis galėtų intensyviai vystytis jo socialumas. Pageidautina, kad ši idėja apimtų visą šeimą, tačiau įgyvendinti ją reikia protingai: atkakliai, nuosekliai ir nuolat, orientuojantis į vaiko būklę. Tai reiškia, kad tėvai turi rasti kaip galima daugiau galimybių vaikui pabūti tarp žmonių, pirmiausia – su kitais vaikais, tačiau kad šalia būtų suaugusiųjų, kurie padėtų sergančiajam autizmu bendrauti, matyti, girdėti, jausti kitus vaikus, pažinti juos, išmokti žaisti ir užsiimti kažkuo KARTU.
  • Koreguoti vaiko elgesį reikėtų atsižvelgiant į vaiko psichiką. Tradiciškai ši korekcija apima tik elgesio, pažinimo ir emocinę sferą, tačiau medicininio ir psichopedagoginio profilio specialistai nepastebi psichomotorinių autisto ypatumų, t. y. jo kūno būsenos. Autizmu sergančių vaikų tonusas yra kitoks ir kelia daug problemų: kliudo susikaupti, blokuoja kalbą, didina jaučiamą įtampą ir pan. Ir tonusą, ir sensorinę integraciją, ir kalbą, ir kitus socialinius procesus būtina lavinti kaip galima natūralesnėmis, kasdieniškesnėmis sąlygomis: žaidžiant ir bendraujant. Tonusą sureguliuoti geriausiai padeda kineziterapija ir neurokineziterapija. Tėveliai turėtų naudoti visus įmanomus metodus (fizinį kontaktą, glostymą, emocinį įtraukimą, muzikos terapiją ir pan.), kad vaikučio būklė būtų kaip galima labiau harmoninga.
  • Autizmu sergantį vaiką turi supti ypatingi žmonės. Atsižvelgdami į vaiko su jį supančia aplinka kontakto ribotumą, jie turėtų patys atspindėti visą pasaulio įvairovę. Ir tėveliai, ir pedagogai turėtų stengtis būti kūrybiškesni, emocingesni, pastebėti vaiko pasiekimus, ugdyti, „užvesti“ jį, motyvuoti, įdiegti ryšio su aplinkiniu pasauliu sistemą. Būtent suaugusieji yra atsakingi už tai, kad pasaulis mažiesiems autistams taptų patrauklesnis, ir kad jie išmoktų bendrauti su kitais žmonėmis.
» Rašyti komentarą
» Komentarai
neringa
2013-06-01 09:49
vaikas, ivardinsiu vaika kaip atskira
kas
2013-03-22 22:34
Kodel nera tiktu patarimu,kaip jam padeti,juk mamos ne profesores,kaip joms buti zinovemis tokiuose dalykuose,kur mokslas tai nagrinejatis,kus pagelba...koks gyvenimas tokiu vaiku...gal tik Ventos namus ir pasiulyt tegalyt o ten...o dieve,kam leidi jies gimti...
Gizmo
2012-04-23 13:11
pažinojau vieną autizmu sergantį berniuką. Tikrai neaišku, kaip su juo elgtis ir kaip bendrauti
Ilona
2012-04-23 10:53
na, dėl stereotipų tvirtinimo aš nesutinku. Vaikai ypatingi, todėl ir elgtis su jais kaip su visais man neatrodo labai protinga