Vaikams reikia nuolatinio dėmesio ir kontrolės. Kai tik jie išmoksta šliaužioti ir vaikščioti, pasiekti tai, kas padėta ant stalo arba lentynose, tėveliams būtina nuolat turėti mintyje, kad pasaulį vaikučiai pažįsta ne tik pirštukais, bet ir burna. Tai reiškia, kad mažylio skrandyje arba kvėpavimo takuose gali atsidurti begalė sunkiai įsivaizduojamų dalykų. Būsena, kai vaikas praryja arba įkvepia svetimkūnį, gali būti pavojinga ir sveikatai, ir gyvybei, todėl reikia žinoti, kaip elgtis tokiu atveju.

Svetimkūniai virškinimo sistemoje

Vaikų chirurgijoje svetimkūniai, ypač pirmaisiais mažylio gyvenimo metais, – ne retenybė. Gydytojai netgi renka aptiktų ir pašalintų daiktų kolekcijas. Anot statistikos, kas ketvirtas 5–6 metukų vaikas bent kartą gyvenime yra prarijęs ką nors, dėl ko tėveliai vėliau labai jaudinosi.

Žaisliukų ir daiktų kišimas į burną – vienas iš mažylio vystymosi etapų, zrba, kaip sakoma, oralinė pasaulio pažinimo stadija. Taip vaikutis gauna informacijos apie daiktų formą, ypatybes ir skonį. Tėvelių užduotis yra padaryti taip, kad šis pažinimas burna būtų kaip galima saugesnis, todėl reikia atidžiai žiūrėti, kas patenka į atžalos rankutes ir burnytę: tai turi būti stambūs daiktai su saugiu paviršiumi. Tačiau visi mes esame žmonės, pasitaiko, kad ką nors pamirštame, o sužiūrėti vaikutį galima taip pat ne visada.

Dažniausiai įvairūs pašaliniai daiktai patenka į burną žaidimų metu, jeigu mažylį labai sudomina koks nors daiktas. Kaip jis pasišalins, labai priklausys nuo to daikto dydžio, formos, paviršiaus ir rūšies – ne visi jie pavojingi mažam vaikui, ne visada reikia baimintis. Smulkius svetimkūnius organizmas neretai pašalina pats. Tėveliai randa prarytą smulkmeną vaiko puoduke. Tačiau išlieka tikimybė, kad, atrodytų, nereikšmingas daiktelis užstrigs stemplėje arba žarnyne. Skrandyje gali likti tik gana stambūs ir sudėtingos formos daiktai.

Jeigu svetimkūnis yra stemplėje

Tai labai pavojinga situacija, nes vaikučio stemplė yra labai jautri ir pažeidžiama. Be to, joje yra grupė raumenų, kurie dirginant daikto kraštais yra spazmuojami, prasideda komplikacijos. Štai kodėl būtina žinoti, kokie simptomai turėtų priversti sunerimti. Visų pirma, ryjant mažyliui skaudės, jis rodys į krūtinkaulį ir krūtinės ląstą. Be to, rydamas seiles jis skųsis diskomfortu, kieto maisto gali nepraryti visai. Pavojaus varpais reikia skambinti, jeigu vaikutį ima pykinti arba jis nori vemti, jeigu atsiranda kosulys. Jeigu pasireiškė kuris nors iš šių simptomų, nedelsdama kreipkis į artimiausią stacionarą. Delsimas tokiais atvejais baigiasi skylėmis stemplėje ir kitomis gyvybei pavojingomis pasekmėmis.

Svetimkūnis virškinimo sistemoje


Labai dažnai, jei tėveliai susivokia, kad mažylis kažką prarijo, tačiau nėra jokių išorinių požymių, nemalonių pojūčių, pasirenkama laukimo taktika. Tačiau ne visada galima laukti, kol svetimkūnis pasišalins pats, net jeigu vaikutis atrodo išoriškai sveikas. Yra daiktų, kurių jau pats buvimas virškinimo trakte kelia pavojų, tad laukti, kol jie nukeliaus į puoduką, yra kenksminga atžalos sveikatai ar netgi gyvybei.

Prie tokių potencialiai pavojingų daiktų, kuriuos būtina tuoj pat pašalinti (žinoma, ne be specialisto pagalbos), priskiriama:

• Adatos, smeigtukai, sąvaržėlės, dantų krapštukai, žvejybos kabliukai, vinukai ir kiti labai aštrūs bei smulkūs daiktai;
• Daiktai nuo trijų centimetrų ilgio;
• Bet kokio tipo maitinimo elementai, baterijos („piršteliai“, iš žaisliukų, laikrodžių ir pan.);
• Magnetai (ypač jeigu mažylis jų prarijo ne vieną, o kelis);
• Stiklas, keramikos šukės aštriais kraštais;
• Stambūs vaisių kauliukai (persikų, abrikosų, slyvų).

Ne ką mažiau svarbu stebėti vaiką, jeigu jis prarijo aptakios formos ir nedidelio dydžio daiktą (pavyzdžiui, sagutę, apvalų akmenuką, rutuliuką, monetą). Laukti ir tikrinti vaiko puoduką reikėtų nuo vienos iki 3–4 parų. Jeigu per tą laiką daiktas nebuvo rastas, reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju.

Tuo atveju, jeigu tu nematai, kaip vaikas ką nors praryja (jis, pavyzdžiui, pabėrė ant žemės monetas ir ėmė kišti jas į burną), reikėtų nuodugniai apžiūrėti visą butą. Gali būti, kad smulkmė nusirito po lova arba spinta, ir tau visai nereikia jaudintis.

Kas galima, o kas – ne?

Labai paplitusi tėvelių klaida yra ta, kad vaikučiui daroma daug klizmų, arba duodama laisvinamųjų, tikintis, kad prarytas daiktas greičiau pasišalins. Tai yra tiesiog neatleistina, nes jau pats svetimkūnis virškinimo sistemai yra didžiulis stresas, o jos veiklos stimuliavimas gali baigtis organų trauma (judėdamas daiktas juos pažeis), arba tuo, kad svetimkūnis iš viso įstrigs žarnyne, susiformuos žarnyno nepraeinamumas.

Jeigu tikrai esi įsitikinusi, kad mažylis prarijo pavojingą daiktą, pirmiausia, ką turi padaryti – iškviesti greitąją. Iki jos atvykimo nemėgink ištraukti svetimkūnio savarankiškai, kad nesukeltum kokių nors papildomų traumų. Negalima mėginti išpurtyti daikto, mėginti nustumti toliau duonos plutele, nereikėtų vaikučio maitinti arba girdyti (jeigu daiktas gana stambus, turi aštrius kampus ir jį reikia ištraukti).

Jeigu vaikas prarijo smulkų pinigėlį, sagutę arba nedidelį rutuliuką, kitaip tariant, daiktą bukais ir nuapvalintais kraštais (iki 1–2 cm dydžio), šiokių tokių priemonių vis dėlto galima imtis. Padėk pasišalinti svetimkūniui maitindama sūnelį arba dukrytę produktais, kuriuose būtų daug ląstelienos (pavyzdžiui, vaisiais, daržovėmis, gaminiais su sėlenomis).

Jeigu nesi visiškai įsitikinusi, kad mažylis kažką prarijo, arba nesi tikra tuo, ką jis prarijo, tris paras atidžiai stebėk vaiko būklę. Jeigu atsiranda pavojingai atrodančių simptomų, skubiai kreipkis į vaikų ligoninėje dirbantį chirurgą. Kokie simptomai reiškia, kad reikia specialisto pagalbos?

• Skauda pilvą. Skausmas konkrečioje vietoje arba plintantis, nesilpsta, o tik stiprėja;
• Vaikutį ima pykinti, jis pradeda vemti (paprastai – po kelis kartus);
• Išmatose atsiranda kraujo. Kraujuojama po tuštinimųsi arba tarp jų;
• Jeigu atsiranda kokių nors kitų neaiškių simptomų, kurių iki praryjant svetimkūnį nebuvo.
• Visais šiais atvejais būtina skubi gydytojo apžiūra. Geriau apsidrausti ir pasitikrinti, o ne laukti kartais labai liūdnų pasekmių.