Kol vieni studijas baigę jaunuoliai skundžiasi, kad be patirties niekaip negali įsidarbinti, kiti griebia jautį už ragų dar sėdėdami mokyklos suole. Savanorystė – tai būdas, daugeliui iš jų padėjęs pasiekti savo svajonių. Ką ji suteikia, su kokiais žmonėmis, rūpesčiais ir džiaugsmais tenka susidurti – apie visa tai (ir dar daugiau) kalbamės su Laura Ramonaityte.
Trumpai apie save papasakokite mūsų skaitytojams.
Esu šviežutėlė Vytauto Didžiojo universiteto viešosios komunikacijos studijų programos pirmakursė. Nuolat skubanti ir užsiėmusi jeigu ne įvairiais renginiais, tai tiesiog savišvieta. Visad randanti ką veikti, kuo domėtis. Praktikuojuosi rašydama straipsnius įvairiomis temomis, ruošdama medžiagą „Žalgirio radijo“ laidai.
Esate nemažai savanoriavusi. Kas pastūmėjo šiam žingsniui?
Išties tai gana tragikomiška situacija. Kai baigiau dešimt klasių nedidelėje miestelio, kuriame gyvenau, mokykloje, pabandžiau įstoti į Vytauto Didžiojo „Rasos“ gimnaziją. Praėjus kelioms savaitėms nuo prašymo pateikimo, turėjau nuvykti į mokyklą, kad sužinočiau, ar esu priimta, ar ne. Ir, o stebukle, buvau priimta! Nesutalpindama savyje džiaugsmo, nusprendžiau šiek tiek pasivaikščioti. Ar tai dėl to, jog prastai pažinojau miestą, ar dėl to, jog apskritai esu linkusi nuklysti, pasiklydau. Dangumi ritinėjosi pikti lietaus debesys. Svarstydama, ką daryti, kilstelėjau akis ir išvydau didelį reklaminį stendą, kuriame buvo nuoroda į www.buk-savanoriu.lt puslapį. Nusprendžiau, jog tai būtina įsiminti. Galiausiai, sugrįžusi namo atsidariau šį tinklalapį ir susiradau man tinkamiausią skelbimą. Tai buvo siūlymas praleisti savaitę Marijampolėje, vaikų globos namuose. Būtent po savanoriškos veiklos čia supratau, jog nebegaliu be to gyventi.
Ar dažnai tekdavo susidurti su vyresniosios kartos nesupratimu ir nepritarimu („savanorystė – tai laiko švaistymas“ ir pan.)?
Jei atvirai, dažniau su tokiu požiūriu teko susidurti iš skeptiškai nusiteikusių jaunesniosios kartos atstovų. Žinoma, daugeliui tai atrodė įdomu, ne vienas mano draugas pradėjo savanoriauti dėl to, jog matė, kaip tai patinka man. Tačiau negalėjau atsistebėti, kai viena bendraklasė, geriausiai besimokiusi mūsų ypač pažangioje klasėje, pasakė, jog laiką leidžiu veltui ir neveikiu nieko rimto. Labai įširdau ir nuliūdau dėl to, nes tai toli gražu nebuvo laiko švaistymas – galėjau padėti žmonėms, elgiausi pilietiškai, kad ir kaip banaliai tai skambėtų – rūpindamasi kitu, skleidžiau kažkokį gėrį bei šilumą, kurio reikėjo tam žmogui. Negalėjau atsistebėti, jog tokia protinga mergina labiau vertina sėdėjimą tarp keturių sienų ir draugavimą su istorijos vadovėliu.
Na, o mano tėvai, seneliai bei artimiausi giminės niekada nepriekaištavo ir nesikišo, nors labai daug informacijos apie savanorišką veiklą neturėjo. Organizacijų darbuotojai, kur savanoriaudavau, kartais stebėdavosi, jog ateinu ten savo noru (vėlgi – tai buvo jaunos vaikų globos namų darbuotojos), arba labai džiaugdavosi, jog sulaukia pagalbininkų.
Ką pasakytumėte tiems tėvams, kurie labai skeptiškai vertina savo vaikų norą išbandyti ką nors panašaus? Juk paprastai iki tam tikro amžiaus reikalingas suaugusiųjų sutikimas...
Man labai gaila tėvų, kurie nusiteikia skeptiškai savanoriškos veiklos atžvilgiu. Aš labai gerai suprantu, jog jie bijo ir jaučia atsakomybę dėl savo vaikų – taip ir turi būti. Tačiau tėvai dažnai akcentuoja savo atžaloms tik būtinybę gerai mokytis ir visai pamiršta, jog žmogus turi būti ne tik protingas, bet ir išmintingas, atsakingas ir atjaučiantis. Juk tai vienos iš svarbiausių vertybių, ant kurių turėtų būti pastatyta mūsų visuomenė, argi ne? Ne visko galime išmokti mokykloje. Taigi, tokiems tėvams aš tenoriu pasakyti, jog yra begalė vietų, kur jų vaikai gali realizuoti save, išmokti to, kas gali praversti ateityje. Antai aš netgi savanoriškai rašydavau, o tai buvo milžiniška nauda man, kaip būsimai žurnalistei. Galų gale, išleistas savanoriškos veiklos įstatymas tikrai užtikrina ir garantuoja saugumą savanoriui.
„Delfyje“ publikuotame straipsnyje esate minėjusi, kad buvote patekusi į kelių pirmakursių psichologijos studentų organizuojamą projektą ir apsilankėte Marijampolės vaikų globos namuose. Ar praėjus tiek laiko patirti įspūdžiai neišblėso? Gal palaikote senus ryšius?
Deja, ryšys su tais vaikais jau beveik nutrūkęs. Retkarčiais su viena mergaite susirašinėjame elektroniniu paštu, bet tai viskas. Gaila. Manau, jog tąkart patirti įspūdžiai neišblės visą likusį mano gyvenimą. Tai buvo mano, kaip savanorės, pradžia, tai buvo kelių dienų stebuklas. Pamenu, grįžusi namo atsisėdau ant lovos ir pagalvojau: „Noriu sugrįžti atgal“. Dabar, kai jau esu pilnametė, manau, jog galėčiau suorganizuoti ką nors panašaus.
Ar vis dar tenka turėti reikalų su vaikais? Jei taip, kokių?
Po savanoriavimo Marijampolėje, savanoriavau Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre, kituose vaikų namuose. Šiuo metu mano savanoriška veikla labiau susijusi su žurnalistika, įvairiais projektais, tačiau jau šią savaitę prasidės vietinės savanorystės programa, kur, manau, tikrai surasiu ką nors, kam reikės pagalbos darbe su vaikais.
Ką turėtų žinoti būsimieji savanoriai?
Savanoriui svarbiausia būti drąsiam, ryžtingam, atsakingam ir mylinčiam žmones. Svarbu žinoti tai, jog tai yra atsakingas užsiėmimas, kuris ne tik reikalauja tavo dėmesio ir laiko, bet mainais ir duoda daug naudos patirties pavidalu. Maža to, Kaune yra organizacija jaunimui – „A. C. Patria“, kuri gali padėti surasti vietą savanoriauti pagal kiekvieno poreikius. Organizacijoje veikiantis savanorių centras visada padeda spręsti iškilusias problemas, rasti bendraminčių. Be viso to, ten dirba ir žmonių, kurie daug žino apie tarptautinę savanorystę.
Ko palinkėtumėte ir ką patartumėte mūsų skaitytojams?
Linkiu ir kartu patariu nebijoti ir skatinti savo vaikus savanoriauti, o esant galimybei ir patiems tėvams tai išbandyti, nes juk negali siūlyti savo sūnui ar dukrai to, ko pats neišmanai. Manau, jog visi tėvai norėtų, kad jų vaikai būtų altruistiški, pilietiški ir iniciatyvūs, o savanoriška veikla gali išugdyti šias ir begalę kitų gerųjų savybių.
Dėkojame už pokalbį.
