Apsilankę mažylius auginančių prancūzų namuose nustebtumėte pamatę visiškai savarankiškai žaidžiančius vaikus, kurie nė nepaskatinti mandagiai pasisveikins ir pasiūlys jums prisėsti, nesiožiuodami kirs brokolių košę, o paguldyti ramiai išmiegos visą naktį, suteikdami progą tėveliams ilgiau pavakaroti su svečiais. Kodėl prancūzų vaikai tokie savarankiški, mandagūs ir ramūs?

Pasaulis apie prancūziško auklėjimo daromus stebuklus išgirdo, kuomet Paryžiuje apsigyveno ir meilės mieste vaikelio susilaukė amerikietė žurnalistė Pamela Druckerman. Moteris stebėjosi savarankiškai žaidžiančiais, gražiai prie stalo sėdinčiais, mokančiais palaikyti mandagų pokalbį mažyliais, jų ramiais, savimi pasitinkinčiais, ambicingais tėveliais. Gyvendama Prancūzijoje Pamela Druckerman parašė dvi knygas, kuriose atskleidė prancūziško auklėjimo paslaptis - „Vaikų auklėjimas pagal prancūzus“ ir „100 prancūziško auklėjimo taisyklių“

Prancūziško vaikų auklėjimo principai

Tėvų autoritetas yra absoliutus. Vaikai labai anksti supranta, kad reikia klausytis tėvelių, kad jų nustatytos taisyklės yra nelaužomos, o žodis - visuomet paskutinis.

Prancūzai nėra linkę tartis su mažyliais, atsiklausti jų nuomonės, ilgai diskutuoti, taikyti išlygas, tačiau būdami griežti jie išlieka draugiškais, teisingais ir mylinčiais. Mamos juokauja, kad jų geležinės rankos yra apmautos aksominėmis pirštinaitėmis.

Laimingi tėvai - laimingi vaikai. Dauguma lietuvių šeimų stengiasi pasidžiaugti buvimu dviese dar iki vaikų gimimo, o susilaukus mažylių jie tampa šeimos gyvenimo centru. Prancūzai laikosi kitos nuomonės - susilaukus atžalų jie ir toliau siekia karjeros, neapleidžia hobių, skiria laiko vienas kitam bei savo bičiuliams.

Prancūzai mano, kad tik pasiekę asmeninę laimę ir patenkinę savo pačių poreikius, jausdamiesi gerai jie augins laimingus ir gyvenimu patenkintus vaikus.

Savarankiškumas ugdomas nuo kūdikystės. Išgirdusi naktį pravirkusį vaikutį, pamačiusi patemptą lūpytę ar krūties siekiančias rankutes dažna mama skuba kuo skubiau patenkinti vaikelio poreikius, o štai prancūzės yra linkusios šiek tiek palaukti.

Vaikeliui pravirkus prie jo nėra iškart skubama, jam suteikiama proga nusiraminti pačiam. Pradėjus erzintis dėl veiklos trūkumo tėvai nepradeda siūlyti gausybės žaislų, o palaukia, kol vaikas susipras, kad ožiukais nieko neišpeš ir ima pats ieškotis veiklos.


Mandagumo taisyklės taikomos visoms amžiaus grupėms. Mažieji prancūzai nuo pat mažumės yra sodinami prie bendro pietų stalo, jiems siūloma paraugi pačių įvairiausių patiekalų, jie anksti mokomi naudotis stalo įrankiais, gražiai elgtis viešumoje, jiems nėra taikomos su elgesiu susijusios išimtys.

Vos pradėjus kalbėti iš vaikų yra reikalaujama pasisveikinti, atsisveikinti, padėkoti absoliučiai visiems sutiktiems suaugusiems - tiek bendraujant su močiute, tiek ir perkant obuolį iš turgaus prekeivės.

Prancūziško vaikų auklėjimo pliusai

„Eidama į parką aš visuomet tempiu milžinišką krepšį įvairiausių žaislų ir stengiuosi visą dieną kažkaip užimti savo dukrą. Šalia matau prancūzę, kuri dailiai įsitaisiusi ant pleduko plepa su drauge, o jos dukra netoliese žaidžia vienu vieninteliu sviediniu. Ir vaikas tikrai atrodo laimingas!“ - pasakoja knygų apie prancūzišką vaikų auklėjimą autorė Pamela Druckerman.  

Moters aprašytas vaizdelis puikiai atspindi visus prancūziškojo auklėjimo teikiamus pliusus - mažylė įpratusi žaisti pati, džiaugiasi turėdama savo vienintelį sviedinuką, kurį jai davė mama. Ji puikiai supranta, kad nei liūdesiu, nei pykčiu, nei perdėtu lipšnumu nepelnys mamos dėmesio ar daugiau žaislų. Vaikutis taip pat žino, kad atėjus žaidimo ir bendravimo metui jos mama atsiribos nuo savo draugės ir visą savo meilę skirs tik jai, tereikia ramiai palaukti ir pasimėgauti sviedinuku.

Prancūzų vaikai yra savarankiški, drąsūs, įpratę patys spręsti savo problemas, mandagūs. Sustyguotas net ir pačių mažiausiųjų gyvenimo grafikas suteikia galimybę tėvams lengviau planuoti savo pačių laiką, skirti dėmesio sau, vienams kitam, siekti karjeros, neapleisti laisvalaikio.

Prancūziško vaikų auklėjimo minusai

Prancūzišku auklėjimu pradėjusios domėtis lietuvės neretai ima juo bjaurėtis - kokia mama gali leisti savo vaikui verkti naktį ir neprieiti, nepaimti ant rankų, nepradėti myluoti? Kuri mama mieliau leis laiką plepėdama su drauge ar jau trečią vakarą iš eilės eis į renginį su vyru, kuomet namuose laukia angeliškas kūdikėlis, kuris užaugs nė nespėjus mirktelėti?

Taigi, prancūziškas auklėjimas nėra suprantamas visiškai kitaip, daug prieraišiau augintiems, ne tik tėvų, bet ir senelių, krikšto tėvų dėmesiu lepintiems žmonėms, kurie nori tą patį perduoti savo mažyliams. Ėmusi taikyti prancūzišką auklėjimo modelį dažna lietuvė jaustų kaltę, nuolatinį ilgesį, pati jaustųsi nelaiminga, tad tikrai negalėtų savo geros nuotaikos perduoti mažyliui.

Vaikų elgsenos specialistai prancūzišką auklėjimo modelį vertina pakankamai prieštaringai - vieni teigia, kad griežta sistema ir grafikas suteikia vaikui saugumo ir stabilumo jausmą, o štai kitų manymu vaikai (ypač kūdikiai) stokoja meilės meilės, jaučiasi atskirti, vieniši Psichologai prancūzišką vaikų auklėjimą sieja su tuo, kad statistiškai prancūziukai gerokai ilgiau čiulpia pirštą bei dažniau šlapinasi į lovą.