Mažas vaikas suaugusiųjų gyvenimui ruošiasi žaisdamas – jis dar nepasirengęs rimtai mokytis ir dirbti. Visi manantys, kad tai nerimta, labai klysta: žaidimas yra geras pasaulio pažinimo būdas, o pažanga daroma labai paprastai ir be didelių pastangų. Užtenka vieno kito ryškesnio ar įdomesnio elemento, ir mažylis įsitraukia taip, kad atitraukti tampa labai sunku.

Žaidimas yra neatsiejama, ir, be abejo, bene svarbiausia vaikų gyvenimo dalis – su tuo tikriausiai sutiks visi. Atrodytų, tai taip natūralu, kad mokyti vaiko žaisti net nereikia. Tačiau susimąstykite: ką jums duotų nežinomos paskirties daiktas? Greičiausiai jį pavartytumėte, apčiupinėtumėte ir padėtumėte į šalį. Panašiai elgiasi ir mažylis – palaikys pliušinį žaislą už ausies ar uodegos, patampys jį po grindis, pamėtys, pačiupinės kailiuką, įsikiš leteną į burną kartą, kitą, ir susidomėjimas praeis. Tėveliai turėtų parodyti ir pasakyti, ką dar galima su juo nuveikti.

Pirmieji žaidimai todėl ir vadinami „manipuliacijomis“. Jais vaikai mokomi atlikti paprasčiausius veiksmus: ištiesti ranką, kažką paimti arba padėti ir pan. Tai normalus vaikų vystymosi etapas iki 2–3 metų, vėliau atsiranda daug naujų nematytų dalykų.

Formalūs žaidimai sudėtingesni. Jeigu su vaiku žaidžiama ir daug bendraujama, parodoma, kaip naudotis vienomis ar kitomis priemonėmis, naujas žaidimų etapas prasideda maždaug 10–14 mėnesį.

Tada vaikai atlieka formalius veiksmus: važinėja mašinyte per grindis, nes matė gatvėje automobilius, pažiūrėjęs filmą mosuoja lazda tarsi kardu, užkloja lėlytę skudurėliu, nes atsimena, kaip tą darė mama.

Tėveliai turi nukreipti vaiką tinkama linkme. Mama, pavyzdžiui, siūlo: „Pamaitinkime meškutį... O dabar paguldykime jį miegoti.“  Vaikai, kartodami tuos pačius veiksmus tai su vienu, tai su kitu žaisliuku, išmoksta žaisti savarankiškai.

Vaikas auga, sudėtingesni tampa ir jo žaidimai. Pirmaisiais dvejais gyvenimo metais jis lavina savo judesius, mokosi naudotis įvairiomis priemonėmis. Taip atsiranda funkciniai žaidimai: pirmą kartą atrakinęs ir užrakinęs duris vaikas ima šį veiksmą kartoti kiekviena pasitaikiusia proga. Taip realus veiksmas perkeliamas ir į žaidimą.

Dar sudėtingesni yra kostruktyvūs žaidimai, kuomet vaikai kažką kuria: kepa pyragus, stato namus... Jie sąmoningai pasirenka priemones ir jomis naudojasi.

Funkciniai ir konstruktyvūs žaidimai – tai taip pat savotiškos manipuliacijos. Vaikas jį supantį daiktų pasaulį pertvarko savaip, suteikia patogią formą. Siužetiniai žaidimai vaizduoja žmonių santykius ir vaidmenis: visi pamenate, kaip žaisdavote „namus“, „parduotuvę“. Šis tipas atsiranda 3–4 gyvenimo metais, kai imama suvokti save kaip kolektyvo dalį.

Kaip suprasti, ar vaikas žaidžia? Sudėtingas klausimas. Taip, jeigu įsivaizduoja, kad už virvutės tempiama mašinėlė yra tikra. Ne, jeigu jis tiesiog mėgdžioja tai, ką kažkur pamatė.


Paliktas vienas vaikas labai ilgai nežais, greitai pavargs, todėl reikėtų, kad mama pasiūlytų jam užsiimti kuo nors kitu arba padėtų pratęsti tai, kas pradėta, duotų naujų užduočių, pažaistų kartu su mažyliu.

Išmokykite jį sudarinėti ilgą veiksmų grandinę: taip jis supras, iš kur, pavyzdžiui, parduotuvėse atsiranda pienas, kas gyvena oloje... Jeigu žaisite kartu su savo vaiku, ne tik suteiksite jam žinių, bet ir skatinsite kūrybiškumą, savarankiškumą. Kai pastebite, kad vaikas nori perimti iniciatyvą, nekliudykite jam.

Labai dažna tėvų klaida yra bandymas įpiršti vaikui savas žaidimo taisykles. Personažai ir situacijos neturi būti visiškai realios. Skatinkite jį kurti, stebėkite, kaip sekasi. Kuomet vaikas supras, kad jam „išeina“, šis žaidimo tipas taps jam įdomus.

Sudėtingus siužetus lengviausia nusižiūrėti iš pasakų. Nebūtina sekti tekstu nuo pradžios iki pabaigos, galima žaisti atskirus jos fragmentus.

Pasakų žaidimo variantai:

• pavadavimas (neturite varlės – imkite drambliuką);
• nauji personažai – pagrindinio veikėjo pagalbininkai arba priešai;
• pasakos pratęsimas;
• nauja pabaiga;
• tie patys personažai, bet visiškai kitokio charakterio (pikta Raudonkepuraitė ir geras vilkas);
• lėlių teatras ir t. t.

Nereikia aklai sekti siužeto. Sugalvokite kitų jo variantų: ką darytų Raudonkepuraitė, jei nepasirodytų medžiotojas? Kaip elgtųsi vilkas, jeigu Raudonkepuraitė jį pamačiusi imtų šauktis pagalbos? Tokie klausimai skatina vaiką kurti, moko jį, kad galima išsisukti iš bet kokios situacijos.

Žinodamas tikruosius siužetus jis ima suprasti vaidmenų, personažų ir jų veiksmų ribas – tai bus ypač svarbu, kai jis ims žaisti su kitais vaikais.

Jeigu vaikui sunku išsėdėti ir klausytis pasakos, lėlių teatras yra viena iš geriausių išeičių – jį patraukia judantys personažai, o vaizduotė kuria savus paveikslus. Galite jį parodyti ant kėdės ar staliuko.

Naudokite tuos pačius žaislus ir daiktus kūrybingai – priešingu atveju vaikui nuolat reikės naujos lėlės ar šautuvo. Pavyzdžiui, sugalvokite, kaip būtų galima panaudoti laikraštį: kaip skraidantį kilimą, gal reikėtų išlankstyti kepurę ar laivelį, susukti į vamzdelį ir pūsti muilo burbulus... Jūsų ir vaiko fantazija nurodys, kaip judėti toliau – leiskite jai pasireikšti.

Vaikai, kurie mažai arba nuobodžiai žaidė, blogai adaptuojasi naujomis sąlygomis, mažiau bendrauja su aplinkiniais ir šiaip gyvena daug nykesnį gyvenimą. Bet koks pokytis juos trikdo, jie nesuvokia pasaulio realijų, nemoka numatyti ir analizuoti savo veiksmų. Jie tampa arba labai bailūs, arba labai įžūlūs.

Tie, kurie žaidė su tėvais, greitai išmoksta kurti savus siužetus, pasiimti iš kitų tai, ko jiems reikia, o ir jų bendraamžiams darželyje ar svečiuose su jais įdomiau. Jie niekada nenuobodžiaus: nei draugijoje, nei būdami vieni. Ką ir bepridursi: išmokinę vaiką žaisti jūs atversite jam duris į pasaulį.