Pagrindinė vaikų skendimo priežastis – tėvų nepriežiūra ir nežinojimas, kaip laiku atpažinti, kad jų atžala skęsta.  Viskas vyksta visai ne taip, kaip filmuose – skęstantys vaikai retai kada išleidžia bent garsą. Tikimės, kad ši atmintinė pravers visiems tėveliams.
 
Saugumo taisyklės
 

• Prieš einant maudytis iš anksto būtina aptarti su vaiku, kas jam galima, o ko – ne. Tegul tai nusėda jo atmintyje kaip daugybos lentelė. Nenuolaidžiaukite. Tegul vaikas žino, kad jei netinkamai elgsis prie vandens, kitą kartą jis maudytis neis.
• Jei jūs norite pailsėti ir atsipalaiduoti prie vandens – eikite be vaikų. Vaikus reikia stebėti, nenuleidžiant nuo jų akių, nes jie skęsta tyliai, taip, kad retas suaugusysis pastebi – vaikai iki penkerių metų net nesupranta, kas vyksta, ir tiesiog panyra be jokio garso.
• Vaikas išnyksta iš tėvų akiračio žaibiškai. Jis gurkšteli vandens, nugrimzta ir, nepraėjus nė minutei, praranda sąmonę. Tad vaikus, ypač jaunesnius nei penkerių metų, prie vandens telkinių prižiūrėti reikia itin akylai. Jei maudosi keletas vaikų, tegul juos stebi keli suaugusieji, nes vienam sunku sužiūrėti ir suskaičiuoti visus. Nemokantys plaukti mažyliai turi dėvėti tinkamo dydžio gelbėjimo liemenes. Nepatartina vieniems vaikams plaukioti su pripučiamais gelbėjimo ratais, užsimaunamais ant liemens, nes jie ne visada padeda skęstant. Taip pat rekomenduojama neleisti vaikams plaukioti ant pripučiamų čiužinių.
• Išmokykite savo vaiką plaukti.
• Išmokite suteikti savo vaikui pirmąją pagalbą.
• Jei imate vaikus plaukioti valtimi, juos būtinai reikia apvilkti gelbėjimo liemenėmis. Jei namuose turite baseiną, o jūsų vaikai dar nemoka plaukioti, baseiną reikia aptverti ne žemesne nei 1,2 metro užtvara.
• Jei netoli jūsų namų įrengtas vandens telkinys – aptverkite jį, bent jau kol paaugs vaikai. Žaidimo vietą parinkite toliau nuo tvenkinio: priešingoje teritorijos pusėje. Jeigu tvenkinys ne toks jau gražus ir jums svarbus, verta apmąstyti galimybę jį panaikinti iš viso.
• Maudynių metu vaiko organizmą veikia oro temperatūra, drėgmė, judėjimo greitis, saulė, vandens temperatūra ir slėgis.
• Maudantis jūroje papildomai įtakos turi ir cheminė vandens sudėtis. Prieš pradedant maudytis būtina apsiprasti su vandeniu.
• Negalima maudytis labai sušilus arba labai sušalus.
• Vandenyje reikia kuo daugiau judėti. Jei vaikas šaltame vandenyje būna per ilgai, sutrinka organizmo šilumos reguliavimas, dėl to pradedama drebėti. Kraujagyslės susitraukia, oda pamėlynuoja (ypač pamėlsta lūpos), pašiurpsta. Tada vaikas būtinai turi išlipti iš vandens. Jį reikia energingai ištrinti sausu rankšluosčiu ir priversti judėti, kol sušils.
• Eidami į paplūdimį su vaikais, būtinai jiems ir sau paimkite galvos apdangalus ir skėtį nuo saulės bei apsauginį kremą. Ne pro šalį ir saulės akiniai. Vaikas tiesioginiuose saulės spinduliuose gali būti trumpai (5–7 min.), nes vaikučio oda labai jautri ir greitai nudega saulėje, jis turi vilkėti medvilniniais drabužėliais. Geriausias laikas – iki 11 val. ryte ir po 16 val. Kaitrią dieną mažylius geriau laikyti medžių šešėlyje ar po skėčiu nuo saulės, būtina įsidėmėti, kad smėlis ir vanduo atspindi saulės spindulius ir sustiprina jų poveikį.

 
Skendimo požymiai
 
Realus arba įsivaizduojamas pavojus paskęsti sukelia instinktyvią reakciją, kuri atrodo visai ne taip, kaip dauguma įsivaizduoja, prisižiūrėję filmų. Nėra nei vandens pliuškenimo, nei riksmų. Tai – antra labiausiai paplitusi vaikų iki 15 metų mirštamumo nuo nelaimingų atsitikimų priežastis (pirmoje vietoje atsiduria automobilių avarijos). Iš 750 vaikų maždaug 375 paskęsta arčiau nei už 22 metrų nuo tėvų. Iš dešimties skęstančių vaikų vienas paskęsta tiesiog nieko nesuprantančių tėvų akyse. Nes skęstantis vaikas net neatrodo skęstantis...
 

• Be retų išimčių, skęstantysis fiziologiškai negali pašaukti pagalbos. Kvėpavimas – pagrindinė kvėpavimo sistemos funkcija, o kalba – papildoma. Kad žmogus galėtų kalbėti, jis turi kvėpuoti.
• Skęstančiojo burna periodiškai panyra po vandeniu ir pasirodo vėl. Per tą laiką, kai burna atsiduria virš vandens, žmogus nespėja iškvėpti, įkvėpti ir pašaukti pagalbos. Jis tik spėja iškvėpti ir įkvėpti.
• Skęstantysis negali mojuoti rankomis – jis instinktyviai ištiesia jas į šonus ir stengiasi atsistumti, pakelti kūną aukštyn, kad galėtų įkvėpti. Instinktyviai reaguojantis žmogus negali sąmoningai kontroliuoti rankų.
• Instinktyvios reakcijos metu skęstančiojo kūnas lieka vandenyje vertikalioje padėtyje, kojos jo nepalaiko. Taip jis prieš panirdamas visiškai išbūna nuo 20 iki 60 sekundžių.

 
Tai nereiškia, kad rankomis mojuojančiam žmogui pagalba nereikalinga – jis panikuoja. O panika ne visada yra instinktyvi skęstančiojo reakcija, ir trunka trumpai. Tačiau tokios būsenos žmogus dar gali išsigelbėti, pačiupęs jam numestą gelbėjimosi ratą.
 
Kiti požymiai:
 

• Galva laikoma vandenyje, burna – vandens lygyje.
• Žmogus atlošia galvą atgal, atveria burną.
• Akys stiklinės ir tuščios, žvilgsnis nesufokusuotas.
• Akys užmerktos.
• Plaukai ant kaktos arba ant akių.
• Žmogaus kojos nedirba – jis stovi vandenyje vertikaliai.
• Kvėpavimas dažnas ir paviršinis, arba žmogus gaudo burna orą.
• Stengiasi apsiversti ant nugaros.
• Stengiasi išlipti iš vandens kaip virvinėmis kopėčiomis, tačiau judesiai beveik visą laiką po vandeniu.

 
Kartais pats tikriausias skendimo požymis yra tai, kad žmogus neatrodo skęstantis. Atrodo, kad jis tiesiog balansuoja ant vandens ir žiūri, pavyzdžiui, į valtyje sėdinčius žmones. Norite būti tikri? Paklauskite jo, ar viskas gerai. Jeigu sulauksite atsakymo – jaudintis nereikia. Jeigu bus tik tyla ir bereikšmis žvilgsnis – jums gali likti mažiau kaip 30 sekundžių, kad jį išgelbėtumėte.
 
Pastaba tėvams: kai vaikai žaidžia vandenyje, jie triukšmauja. Jeigu triukšmas nutilo – būtinai pažiūrėkite, kokia to priežastis.