Vaikas ir kompiuteris: ar reikia nerimauti?

Patinka mums tai ar ne, bet kompiuteris – jau sunkiai atsiejama mūsų gyvenimo dalis. Tik ar jis būtinas vaikams? Šia tema vis dar verda nuožmios diskusijos.
 
Mes užaugome be kompiuterių ir pačios su tokia problema nesusidūrėme, tačiau tikriausiai pamenate, kad galiojo begalės kitų draudimų: mums liepdavo mažiau skaityti ir dažniau išeiti žaisti į lauką, neleisdavo ilgai sėdėti prie televizoriaus. Šiandien mažiesiems knygos jau ne tokios patrauklios, galima sakyti, tapo antraeiliu dalyku – jiems labiau patinka kompiuteriniai žaidimai. Vaikas čia atsiduria tarsi kitoje realybėje, kur gali realizuoti savo fantazijas, tapti riteriu ar sunkvežimio vairuotoju. Ar tokie žaidimai iš tiesų naudingi? Ar reikia riboti žaidimų laiką? Kaip jie veikia mūsų atžalų psichiką?

Privalumai

Pradėkime nuo privalumų: kompiuterių naudojimas ruošiant pamokas ir mokykloje (jei kalbame apie mokyklinio amžiaus vaiką) suaktyvina protinę veiklą, formuoja pasaulėžiūrą, sukuria teigiamą emocinę nuotaiką. Labai smagu, kai vaikas anksti išmoksta dirbti su tokia technika (mus džiugina vaiko gabumai). Kita vertus, atsiranda pavojus, kad trūkumai gali nusverti privalumus.

Ką sako fizikai

Monitorius spinduliuoja ultravioletines, infraraudonąsias bangas, mikrobangas. Spinduliavimas nestiprus: tiesioginės radiacijos lygis daug mažesnis negu leistinas (žiūrint į bet kurios šalies standartus). Bendra spinduliuotė net ir kasdien dirbant po aštuonias valandas sudarytų tik 0,5 % „dozės“, kurią žmogus gauna iš kitų šaltinių (fluorescencijos, saulės šviesos, radijo bangų ir kt.). Tačiau bendra ekrano spinduliuotė ištyrinėta mažai. Yra duomenų, kad dirbant prie jo daugiau kaip po 2–6 valandas per dieną gali atsirasti egzema, kurios priežastis gali būti elektrostatiniai ir elektromagnetiniai poliai.

JAV buvo atlikti įdomūs tyrimai. Pastebėta, kad A tipo ultravioletiniai spinduliai yra susiję su vitamino A hipervitaminoze (per dideliu šio vitamino kiekiu organizme). Tarp kompiuteriu dirbančių žmonių nustatyta kataraktos (akies lęšiuko sudrumstėjimo) atvejų. Manyta, kad viso to priežastis – elektromagnetinė ekrano spinduliuotė, tačiau šios hipotezės negalėjo patvirtinti spinduliuotės lygis: kataraktą radiacija galėtų sukelti tik tuo atveju, jeigu spinduliuotės lygis viršytų išmatuotą 10000 kartų. Statinė analizė parodė, kad ši katarakta niekuo nesiskiria nuo tos, kuria serga kompiuteriu nedirbantys žmonės, tad išvada šiek tiek ramina: nuo kompiuterių ši liga nesivysto, tad mūsų vaikai sąlyginai saugūs.

Kompiuterio ir periferinių įtaisų keliamas triukšmas gali tapti streso ir diskomforto šaltiniu, tačiau klausai pakenkti neturėtų. Vis dėlto fiziologinis akustinio triukšmo poveikis dar nėra pakankamai ištytyrinėtas.

Raumenų diskomfortą, nugaros skausmus, pirštų tirpimą paprastai galima paaiškinti netinkama sėdėjimo priešais kompiuterį poza. Tikėtina, kad darbo vieta nėra pritaikyta asmeniniams poreikiams: ekranas stovi netinkamame lygyje, ne vietoje padėta klaviatūra, per aukšta arba per žema kėdė, blogas apšvietimas, ekrano mirgėjimas ir t. t.

Psichologų nuomonė

Žiūrint iš psichologijos perspektyvos (net jeigu psichologai ir stengiasi paaiškinti kitaip), įsitraukimas į kompiuterinius žaidimus yra bandymas pabėgti nuo realybės. Juk iš tiesų žaidimas – tai visiškai kitoks pasaulis. Jame įdomiau ir iš dalies paprasčiau – juk čia kiekvienas gali tapti stipriu ir suktu herojumi, visada galima pamėginti dar kartą, nes paprastai žaidėjas turi kelis „gyvenimus“. O kaip vaikams sekasi realybėje? Jie turi problemų mokykloje („ir vėl kontrolinis...“, „nekenčiu matematikos“), namie („noriu tokių džinsų, kokius nešioja Paulius, akinių nuo saulės, dviračio“ ir t. t.), šeimoje („mano tėvai visada užsiėmę“, „įgriso, kad brolis visada prašo su juo pažaisti“). O ir gyvenime padarytų klaidų, deja, ištaisyti dažniausiai neįmanoma...

Tačiau knygos juk taip pat visada buvo būdas pabėgti nuo realybės. Jose vaizduojamas pasaulis daug įdomesnis, visada galima susitapatinti su veikėjais. Labai norint visada įmanoma rasti kokią nors tikrovės alternatyvą. Daug blogiau, jei išsigelbėjimo nuo įgrisusios kasdienybės imama ieškoti alkoholyje, narkotikuose, azartiniuose žaidimuose. Anksčiau ar vėliau vaikui vis tiek atsiras būtinybė išsirinkti kokią nors kitą pramogą, tad ar tikrai verta daryti tragediją iš to, kad vaikas sėdi prie kompiuterio? Juk niekas negali būti visiškai tikras, kad uždraudus kompiuterinius žaidimus vaikas nebus pastūmėtas dar blogesniam žingsniui.


Apie regėjimą

Jautriausiai į darbą kompiuteriu reaguoja akys. Iš esmės visi juo dirbantys žmonės ilgainiui ima skųstis akių perštėjimu, nuovargiu, jausmu, tarsi kažkas būtų į jas pripylęs smėlio, ašarojimu. Šių negalavimų priežastys įvairios: netinkamos darbo sąlygos, vaizdą iškraipantis ekranas, ilgas nemirksėjimas, techninės darbo charakteristikos ir daugelis kitų. Visi žinom, kad sėdėti ilgai į ekraną įsmeigus akis nėra sveika: daugelio regėjimas neretai dėl to smarkiai suprastėja. Turint visa tai omenyje, tereikia apriboti prie kompiuterio praleidžiamą laiką (ypač jeigu akis žaidimo metu dėl ryškių spalvų ar smulkių detalių reikia smarkiai įtempti). Patartina vengti interneto kavinių – jose naudojami kompiuterių ekranai dažniausiai būna labai prastos kokybės ir kenkia regėjimui, tačiau vaikai jose mielai renkasi ir žaidžia kompiuterinius žaidimus.

Visos išvardintos problemos būdingos ir suaugusiesiems, dirbantiems kompiuteriu daugiau nei 6–8 valandas. Jei kalbėtume apie tai, kiek laiko prie jo gali praleisti vaikai, reikia atsižvelgti į jų anatominius ir fiziologinius ypatumus ir amžių.

Apie ikimokyklinio amžiaus „kompiuteristus“

Ikimokyklinuko organizme vyksta labai intensyvūs pokyčiai: toliau formuojasi kaulų sistema, plaštakos vis dar vystosi, todėl galima pastebėti, kad padirbėjus su klaviatūra rankutės labai greitai pavargsta. Akims tenka ypač didelis krūvis (žvilgsnis šokinėja nuo klaviatūros prie ekrano ir atvirkščiai). Tai gali pakenkti akių raumenų vystymuisi. Tokio amžiaus vaikams per dieną prie kompiuterio galima praleisti ne daugiau kaip 15 minučių. Jeigu norite išmokyti vaiką darbo kompiuteriu pagrindų, pasitelkite atitinkamus žaidimus. Paprastai ant dėžutės būna pateikiama informacija, kokio amžiaus vaikams jie tinka. Jei kalbame apie šešiamečius, jiems skirtuose žaidimuose neturėtų būti labai smulkių detalių ir itin ryškių spalvų (ypač vengtina juoda ir raudona).

Kodėl būtina laikytis šios 15 minučių taisyklės? Įrodyta, kad ilgesnis sėdėjimas prie kompiuterio kenkia šešiamečių regėjimo aštrumui, ir ši problema itin išryškėja tuo atveju, jeigu vienas iš tėvų (arba abu tėvai) yra trumparegis.

Darbas kompiuteriu yra labai svarbus streso veiksnys. Jeigu žaidžiama vakare, vaikas tampa jaudrus, labai aktyvus ir dirglus. Užmigti daug sunkiau, o kai tai galiausiai pavyksta, kokybiškai išsimiegoti vis tiek neįmanoma: smarkiai nukenčia miego kokybė, vaikutis dažniau pabunda. Štai keli patarimai, į kuriuos atžalos labui turėtumėte atkreipti dėmesį:
 

  • Ribokite laiką, kurį vaikas praleidžia prie kompiuterio;
  • Išmokykite sūnelį arba dukrytę daryti akių mankštą;
  • Tinkamai įrenkite darbo vietą;
  • Nupirkite kokybišką monitorių;
  • Išrinkite kokybiškus ir tinkamus žaidimus bei programas (žiūrėkite į nurodytą amžių).

 
Amžiaus liga

Jeigu vaikas jau lanko mokyklą, atkreipkite dėmesį į tai, koks jis būna, kai grįžta iš informatikos pamokų (arba apskritai padirbėja kompiuteriu). Daugumai vaikų po tokios veiklos pasireiškia hipotoninė širdies ir kraujagyslių sistemos reakcija: sumažėja kraujospūdis, ima svaigti galva, kartais ją skauda, jaučiamas nuovargis. Neretai gali pasireikšti ir nerimo jausmas, dirglumas, depresija. Itin vaiką išvargina žaidimai, nes jų metu reikia įsitempti, greitos reakcijos, daug jaudinamasi, vyksta staigi nuotaikų kaita.

Daugiausia tokių problemų pasireiškia pirmokėliams (6–7 metų amžiaus vaikams) ir penktokėliams (11–12 metų amžiaus). Tai galima paaiškinti didžiausiais adaptacijos sukeliamais sunkumais, pratinantis prie tokio darbo. Jau po 15 minučių žaidimo smarkiai sumažėja vaiko gebėjimas įsiminti informaciją, o po 45 – pavargstama tiek protiškai, tiek fiziškai.

Kaip įrengti vaiko darbo vietą

Įrengti tinkamą darbo vietą nėra sunku. Taip ženkliai sumažinsite neigiamą kompiuterio poveikį vaiko organizmui. Iš pradžių susirask liniuotę arba centimetrinę juostelę. Kėdė, ant kurios sėdės jūsų atžala, būtinai turi būti su atlošu. Vaikas turi sėdėti bent 50–70 cm atstumu nuo ekrano (kuo toliau, tuo geriau) ir matyti jo centrą. Sėdėti reikia tiesiai arba šiek tiek palinkus į priekį, remiantis 2/3 – 3/4  šlaunų ilgio. Tarp vaiko kūno ir stalo krašto turi likti maždaug 5 cm tarpas, rankos – laisvai gulėti ant stalo. Po kojomis galima padėti kėdutę ar pagalvėlę, kad keliai būtų sulenkti, ir kojos sudarytų maždaug 90 laipsnių kampą. Stalas ir kėdė  – pagal vaiko ūgį, darbo vieta gerai apšviesta, bet taip, kad šviesa neatsispindėtų ekrane. Nuo to, kaip įrengsite šį kamputį, labai priklausys ir vaiko sveikata.

Kaip ja pasirūpinti:
 

  • Pastatykite kompiuterį kambario kampe arba palei sieną;
  • Kasdien drėgnai išvalykite kambarį, kuriame stovi kompiuteris (vien iššluoti nepakanka);
  • Prieš ir po darbo nuvalykite monitorių specialia servetėle;
  • Dažniau vėdinkite patalpas;
  • Kad kambario oras būtų drėgnesnis, galima pastatyti akvariumą, oro drėkintuvą ar tiesiog indą su vandeniu.
» Rašyti komentarą