Tikriausiai kiekvienoje darželio grupėje, kiekvienoje klasėje ar tiesiog vaikų kompanijoje visada yra vienas, kuris išsiskiria savo lėtumu. Iš tokių mažylių neretai šaipomasi, jie vadinami „lėtapėdžiais“, „kuitenomis“ ir kitais nemaloniais epitetais. Nors jų vystymasis nesutrikęs ir jie neturi jokių psichinių ar fizinių trūkumų, tiesa ta, kad tokia ypatybė labai apkartina jų gyvenimą. Suaugusieji ant jų neretai pyksta, šaukia, bendraamžiai nenori kartu žaisti... Blogiausia tai, kad tokiems vaikučiams sunku mokytis, kadangi jie tiesiog nespėja apdoroti informacijos srauto.

Kodėl taip nutinka? Kokios šio reiškinio priežastys?

Lėtumo priežasčių gali būti gana daug. Štai pagrindinės ir dažniausios:

• Lėtinė liga, didelis nuovargis ir nusilpęs organizmas. Paprastai tai pastebima po ilgai trukusios ligos. Kad organizmas vėl galėtų funkcionuoti įprastu režimu, reikalingas adaptacinis periodas. Jo metu mažylis tampa lėtas, vangus. Pediatrai gali pasiūlyti specialų režimą ir procedūras, kad sustiprėtų mažylio imunitetas. Tai padeda greičiau pasveikti.
• Galvos smegenų patologija. Ji galima dėl komplikacijų nėštumo arba gimdymo metu, dėl to, kad vaikutis gimė neišnešiotas. Tokius vaikus reguliariai turėtų apžiūrėti gydytojas, savo nuožiūra skirti gydymą (dažniausiai – medikamentinį). Psichologai padeda susidoroti su kompleksais, kuriuos mažylis išgyvena tokiais atvejais.
• Neišlavinta motorika. Dažniausiai lėtumas būdingas vaikams iki 3 metų, kadangi šiuo periodu judesiai dar nėra pakankamai ištobulinti. Po to ši problema išnyksta savaime.
• Vaikutis yra kairiarankis. Esmė ta, kad tokius mažylius tėvai stengiasi perauklėti, išmokyti ko nors iš naujo, o tai taip pat gali lemti lėtumą. Jeigu gi tavo sūnelis arba dukrytė nuo pat gimimo viską daro kaire rankute, nėra prasmės ką nors keisti – priešingiu atveju tu tik sulėtinsi vystymosi tempą ir sutrikdysi jo ritmą. Kairiarankystė – ne liga, kurią reikia gydyti, o tiesiog viena iš žmogaus ypatybių.
• Temperamento ypatumai. Jeigu tavo vaikutis iš prigimties yra flegmatiška asmenybė, nieko nepakeisi net labai norėdama. Su gamta nepasiginčysi – ji viską sutvarko taip, kaip jai atrodo geriau. Tau teks su tuo susitaikyti.
• Stresas. Persikėlimas gyventi į kitą namą, butą ar miestą, mokyklos keitimas ir kitos panašios aplinkybės – visa tai sukelia vaikui stresą. Vieni jį įveikia lengviau, kiti – sunkiau. Vaikai ne visada sugeba susidoroti su savo emocijomis, ir tai yra visiškai natūralu. Dė to gali smarkiai padidėti nerimas, sulėtėti judesiai, vaikas gali atrodyti nerangus.
• Tėvų dėmesio trūkumas arba perteklius. Lėtumas gali būti ir savotiška vaiko organizmo reakcija į per didelį arba per mažą tėvų dėmesį. Kitaip tariant, tai yra viena iš protesto atmainų, reiškianti, kad mažyliui verkiant reikia artimųjų žmonių supratimo, palaikymo ir meilės.
• Labai griežti tėvai. Autoritarinis režimas lemia tai, kad vaikas yra užsisklendęs savyje ir lėtas. Nuolatiniai riksmai, nesibaigiantys reikalavimai, bausmės už mažiausius nusižengimus provokuoja vaikus „atkeršyti“. Labai dažnai tokiu būdu mažylis gali išreikšti savo nenorą mokytis, pavyzdžiui, muzikos, sportuoti ir užsiimti kokia nors kita veikla. Tokiu atveju tėvams reikėtų labai gerai apsvarstyti savo santykius su atžala, ieškoti demokratiškų problemos prendimo būdų.
• „Skrajojimas padebesiais“. Sunku būti rasti vaiką, kuris bent retkarčiais apie ką nors nesvajotų. Vaikystė būtent tuo ir ypatinga, graži. Vis dėlto kai kurie mažyliai yra itin dideli svajokliai – daug didesni, negu jų bendraamžiai, todėl juos nuolat tenka „nuleisti ant žemės“. Tačiau, savaime suprantama, riksmais to geriau nedaryti – ramus ir tolygus balsas šiuo atveju bus veiksmingesnis.

Ir dar šis tas... Dauguma vaikų yra lėti ne be priežasties. Tai jų organizmo ypatybė, kuri gali praeiti bėgant laikui arba išlikti visą gyvenimą. Kad ir koks būtų tavo vaikas, nereikia jo už tai barti, nes mažylis nekaltas, kad toks gimė. Tavo užduotis – padėti susidoroti su gyvenimo kelyje pasitaikysiančiais sunkumais, pastebėti ir ugdyti savo sūnelio arba dukrytės gabumus.