Mažo vaiko vystymasis ir sveikata tiesiogiai priklauso nuo daugelio dalykų – mitybos, higienos, įvairių pagalbinių priemonių ir t.t. Šiandien siūlome daugiau sužinoti apie vaikštynių privalumus ir trūkumus. Ar tikrai jos tokios saugios, kaip mus bandoma įtikinti?
 
Savarankiškai iš vienos vietos į kitą nusigauti negalinčiam ir vaikščioti dar nemokančiam mažyliui geriausias pasaulio pažinimo būdas – pamatyti aplinką iš mylimos mamos rankų. Jis gali sukioti galvą į visas puses, kišti viską į burną, mokytis naujų judesių. Tačiau šiais laikais ne kiekviena mama gali skirti savo atžalai pakankamai laiko, o ir tos, kurios gali – pavargsta. Tada ir susimąstoma: o gal vis dėlto reikėtų nupirkti vaikui vaikštynę?
 
Kas yra vaikštynės?
 
Vaikštynės ir vaikštukai – tai tokie įtaisai, kuris leidžia savarankiškai vaikščioti nemokančiam mažyliui nusigauti iš vienos vietos į kitą. Tai – lyg rėmai ant ratukų. Įtaiso viduryje yra „balnas“, kuriame sėdėdamas ir kojytėmis nuo žemės atsispirdamas vaikutis gali keliauti po visus namus. Vaikštynės sėkmingai naudojamos vaikų cerebrinio paralyžiaus gydymui ir 1-3 metukų vaikučiams, negalintiems vaikščioti savarankiškai.
 
Už ir prieš
 
Vaikštynės vertinamos labai prieštaringai. Vieni teigia, kad jos padeda vaikučiams greičiau išmokti vaikščioti. Kiti gi tikina, kad vaikštynės išmokti vaikščioti ne tik kad nepadeda, bet dar ir kliudo. Buvusioje Tarybų Sąjungoje vaikštynių nebegamino jau septintajame dešimtmetyje, nes buvo nustatyta, kad šis įtaisas moko vaiką ne tiek vaikščioti, kiek atsispirti, ir savarankiško vaikščiojimo įgūdžių neugdo, deformuoja dubens ir klubų sąnarius, kenkia raumenų tonusui. Kanadoje nuo 1989-ųjų vaikštynės ne tik nebegaminamos, bet ir neimportuojamos, remiantis teiginiu, kad šis įtaisas mažyliams kelia rimtą pavojų. Tad kokius gi „už“ ir „prieš“ galima išskirti?
 
Už:
 

• Daugelio mamyčių pečius užgriūva sunki našta – joms tenka nuolat plėšytis, mesti savo pradėtus darbus, kad galėtų pasirūpinti vaiku ir kitais šeimos nariais, jos pavargsta ir pervargsta, patiria stresą, dėl ko sutrinka laktacija, gali prasidėti depresija. Vaikštynės padeda atlaisvinti rankas – dirbdama savo darbus mamytė gali kalbėtis su čia pat esančiu vaiku, jį stebėti.
• Vaikštynės patenkina vaikučių judėjimo poreikį. Jie tyrinėja aplinką ir susipažįsta su juos supančiu pasauliu, smagiai leidžia laiką, keliaudami iš vienos vietos į kitą.
• Vaikštynės atveria vaikučiams naujus horizontus. Iš horizontalios padėties perėję į vertikalią, jie smarkiai ūgteli visomis prasmėmis – tiek intelektualiai, tiek emociškai ir socialiai.
• Vaikštynės leidžia judėti namuose, tačiau kliudo pasiekti pavojingus daiktus, kuriais mažylis gali susižeisti.

 
Prieš:
 

• Judėjimo įgūdžių ugdymui vaikštynės vis dėlto kliudo, nes savarankiško judėjimo poreikis slopinamas.
• Jeigu vaikštynės naudojamos nuolat ir ilgą laiką, silpnoms kojytėms tenkantis krūvis jas gali deformuoti, iškrypsta stuburas.
• Vaikštynės daro įtaką smegenėlių veiklai. Jausdamas nuolatinę atramą iš visų pusių, vaikas nesimoko laikyti pusiausvyros, ir už judesių koordinaciją atsakingų smegenėlių funkcijos sutrinka. Pradėjęs vaikščioti savarankiškai, vaikas pradeda svirduliuoti į visas puses ir griuvinėti.
• Nepamirškite, kad išmokti tinkamai kristi vaikui yra labai svarbu, o vaikštynės tokią galimybę atima. Žinoma, tėveliai iš viso nenori, kad vaikas parpultų ir užsigautų, bet nekrisdamas visai, kristi tinkamai jis neišmoks – kitaip tariant, jis nežinos, kaip net ir esant nedidelio ūgio koordinuoti savo judesius, kaip apsaugoti galvą nuo sutrenkimo. Vėliau nemokėjimas kriti gali tapti rimtų traumų priežastimi.
• Vaikštynėse vaikai neišmoksta atsargumo. Jeigu jie susiduria su siena ir nepajunta jokio diskomforto, neišmoksta vengti susidūrimų ir su jais susijusių traumų.
• Tokio amžiaus vaikučiai pasaulį pažįsta liesdami rankutėmis ir ragaudami. Vaikštynės šią galimybę atima.
• Vaikštynės neretai tampa traumų priežastimi. Jos gali apvirsti, užstrigti tarpduryje, mažylis gali iškristi ir užsigauti į kliūtį, be to, kartais vaikštynė padeda pasiekti pavojingas vietas ir daiktus, kurių paprastai nepasiektų. Vaikas gali išvystyti gana didelį greitį (iki 10 km/h), o įvairūs paviršiai (kilimai, linoleumas ir t.t.) keistis taip dažnai, kad traumos tampa neišvengiamos, ir yra pavojingesnės, negu tos, kurias patiria savarankiškai vaikštantys ir patys netyčia pargriuvę vaikučiai.
• Daugelis ortopedų nerekomenduoja vaikštynių, akcentuodami, kad jos pripratina vaikus vaikščioti netaisyklingai (pirštų galiukais, o ne pėdomis) ir apkrauna nugaros raumenis (negalima pakeisti kūno padėties iš vertikalios į horizontalią).

 
Psichologinė pusė
 
Kalbant apie vaikštynes, psichologiniai aspektai užkabinami labai retai, nors jie tokie pat svarbūs, kaip ir fiziologiniai. Padariniai psichikai pasijunta ne iš karto, todėl tėvai apie tai dažniausiai tiesiog nesusimąsto.
 
Vaikštynės ženkliai sutrumpina vadinamąjį „šliaužiojimo periodą“. Šliaužiojimas padeda vaikui harmoningai augti, vystytis smegenų pusrutulių jungtims. Jeigu jos nesusiformuoja, vaikui sunkiau mokytis, jis lėčiau skaito, daro daugiau klaidų, painioja raides. Ir tada jau vargu ar kam šaus į galvą, kad visų šių sunkumų priežastis – prieš kelerius metus naudota vaikštynė.
 
Vaikams patinka savarankiškai judėti erdvėje – šis mechanizmas yra įgimtas ir būtinas fiziologiniam ir psichiniam mažo žmogučio vystymuisi: vaikas mato akį traukiantį daiktą, nori jį pasiekti, stengiasi prišliaužti, ištiesti ranką, žengti kelis žingsnius tikslo kryptimi. O kas nutinka naudojant vaikštynes? Juk kuo lengviau pasiekti tikslą, tuo mažiau norima stengtis.
 
Viena vertus, gali atrodyti, kad vaikštynės suteikia visišką judėjimo laisvę – vaikas gali eiti ten, kur nori. Tačiau mažylis negali prisėsti, atsigulti, pasilenkti. Jis tiesiog pakibęs ore ir liečia kojų pirštukais žemę – judėjimo laisve čia net nekvepia. Na, o tokie riboti judesiai stipriai veikia psichinius procesus, ypač pirmaisiais vaiko gyvenimo metais.
 
Vaikas turi suvokti savo kūno ir galimybių ribas, o suvokti gali tik judėdamas. Jeigu judėjimo galimybė atimama, jis savo kūno galimybių nežino. O nuo fizinio vystymosi pirmaisiais metais (o ypač – mėnesiais) labai priklauso  ir protinis.
 
Naudingiau leisti vaikui išmokti pačiam atsisėsti, atsistoti ir vaikščioti, negu sodinti jį į vaikštynę, todėl prieš susigundydami pirkti, pamąstykite, ar tikrai verta. Viena vertus, jūs būsite laisvesni, tačiau iš kitos pusės – galite pakenkti atžalos harmoningam vystymuisi. Na, o jeigu jau tikrai reikia rasti minutėlę kitą sau, užimti vaiką galima daugybe saugesnių būdų: duoti plėšyti popieriaus lapą ar papilstyti vandenį iš vieno indelio į kitą, pabarškinti puodą ar pažaisti su tuščia dėžute – variantų daugybė. Jums tereikia išsirinkti tą, kuris labiausiai patinka.
 
Suprantama, kad vaikštynės, kaip ir visa kita, turi savų privalumų ir trūkumų, todėl kategoriškai sakyti, kad jos kenkia ar yra naudingos, negalima. Viskas labai individualu. Sveiką, protingą ir laimingą vaiką galima užauginti tiek naudojant vaikštynes, tiek be jų.
 
Būkite sveiki!