Žiemos pramogos lauke vaikams neretai baigiasi nemalonumais – pavyzdžiui, įvairiomis traumomis ir lūžiais. Žinoma, tai nereiškia, kad šaltuoju metų laiku būtina sėdėti namuose, tačiau atpažinti traumą ir mokėti suteikti pirmąją pagalbą yra pravartu.

Tiems vaikams, kurie sugeba tvirtai laikytis ant kojų, galima tik pavydėti. Vis dėlto dažniausiai žiemą nukenčia būtent jos. Vaiko amžius daro įtaką ne tik lūžio tikimybei, bet ir traumos lokalizacijai.

Pačių mažiausių vaikų silpnoji vieta yra klubų kaulai. Žinoma, paslydus ant kieto ir netgi grubaus ledo, be traumų apsieiti sunku, tačiau suaugusieji ir vyresni vaikai griūdami dažniausiai taiko nukristi ant rankos, o mažyliai jomis bando išlaikyti pusiausvyrą, todėl pirmiausia susitrenkia klubus. Tokiu atveju gelbėja stori rūbai ir... riebalinis sluoksnis. Žinoma, svarbu ir tai, kad krentama iš nedidelio aukščio. Rūpestingi tėveliai neturėtų žiūrėti pro pirštus net ir į nedideles traumas – juk vaikystėje skilęs kaulas ateityje gali kelti didelių bėdų.

Vyresniems vaikams kaulai lūžta daug dažniau – ir ne tik klubų, bet ir blauzdų. Slidės, rogutės, batai lygiu padu – pagrindiniai lūžių kaltininkai. Bjauriausia tai, kad juos pastebėti yra sunku, tad netgi gydytojai suklysta. Kuo vaikas mažesnis, tuo sudėtingiau nustatyti tikslią diagnozę.

Antraisiais arba trečiaisiais gyvenimo metais lūžus klubui mažylis kartais gali net vaikščioti – esmė ta, kad jo antkaulis išlieka dar minkštesnis, elastingesnis, todėl vidinė, kietesnė kaulo dalis lūžta, o viršutinė dalis išlieka sveika. Tokias traumas galima pastebėti tik padarius rentgeno nuotrauką, tačiau, kaip jau ir minėta, tai padaryti gana sudėtinga. Apsigauti galima tol, kol vaikas baigia pradinę mokyklą. Vėliau antkaulio savybės kinta, taip pat keičiasi ir lūžių pobūdis, tačiau jie ir toliau lieka pavojingi. Lūžių sudėtingumas ir gijimo trukmė verčia gydytojus imtis ne pačių patraukliausių priemonių – pavyzdžiui, operacijų ir metalinių plokštelių statymo.

Tik specialistas gali įvertinti traumos sudėtingumą, tad pasirodyti gydytojui reikia bet kuriuo atveju.

Saugos diržai

Įsivaizduok situaciją: mažylis vaikštinėja įsikibęs mamai į ranką, staiga paslysta ir krenta. Mama stengiasi jį apsaugoti ir sulaikyti, staigiai trukteli aukštyn. To užtenka, kad išnirtų petys. Priežastis – minkštos kremzlės, silpnučiai raumenys ir atsipalaidavimas pasivaikščiojimo metu.

Staigų riksmą iš skausmo, kurį suaugusieji išgirsta kritimo metu, jie paprastai įvertina kaip kritimo pasekmę. O čia slypi didelis pavojus – juk vaikas negali paaiškinti, kad jam skauda ne kelėną, o petį. Dėl šios priežasties po tokio incidento reikia būti itin dėmesingiems.


Jeigu pastebi, kad nukentėjusiojo rankutė tapo ne tokia paslanki, kartais netgi kabo, būtinai parodyk mažylį chirurgui arba vaikų traumatologui. Namuose ranką galima tik užfiksuoti, aprišti skarele ir pakabinti ant kaklo, kad sumažintum skausmą ir didesnių pažeidimų tikimybę.

Pakartotinė tokio pobūdžio trauma gali baigtis labai prastai – netgi nedidelis krūvis gali priversti išnirti petį. Paprastai tai jau būna neskausminga, tačiau labai nemalonu – juk rankos negalima pajudinti. Geriausia mažylio saugumą pasivaikščiojimų metu užtikrina specialūs „pavadėliai“ – jie panašūs į tuos, kurie dedami keturkojams augintiniams, tačiau ant  nugaros turi trumpą rankeną. Naudojant juos, kritimo ir peties traumos pavyksta išvengti.

Pavojai ant kalniuko

Liūdna turbūt pačios smagiausios žiemos pramogos (važinėjimo rogutėmis) pasekmė – kompresinis stuburo lūžis. Anot statistikos, ši traumų rūšis užima antrą vietą. Važinėjimo pobūdis reikšmės neturi. Bet koks šuolis net ir nuo nedidelio tramplino leidžiantis gali sukelti traumą.

Pirmas ir pagrindinis simptomas – kvėpavimo nutrūkimas: nusileidęs ant sėdynės vaikas tiesiog pamiršta, kaip reikia įkvėpti ir iškvėpti. Po to dažniausiai pajuntamas skausmas. Apatinei krūtinės srities slankstelių traumai būdingas skausmas tarp menčių, juosmens slankstelius skauda atitinkamai žemiau. Vis dėlto po tokios nesėkmės grįžęs vaikas gali niekuo neišsiduoti – nebent paslankumo sumažėjimu ir nenoru žaisti aktyvių žaidimų. Jeigu esi pastabi, šiuos požymius įmanoma atpažinti. Traumą įtarti gali ir gydytojas, o kad patvirtintų savo spėjimus, greičiausiai pasiųs pasidaryti rentgeno nuotrauką. Dar geriau traumos diagnozuojamos padarius magnetinio rezonanso ir kompiuterinės tomografijos tyrimus.

Nors trauma gali atrodyti sunki, paprastai gydymas jokių problemų nekelia. Reikia kantrybės, tai tiesa, tačiau dvasiniai, fiziniai ir materialiniai nuostoliai bus minimalūs. Atliekama nesudėtinga procedūra, tenka mėnesį praleisti ligoninėje, toliau seka reabilitacija sanatorijoje. Galima tikėtis, kad toliau vaikas augs normaliai.

Stuburo lūžio požymiai:

• Vaikui „atima kojas“ – jis negali atsistoti;
• Juntamas nepakenčiamas skausmas;
• Deformacija, matoma plika akimi;
• Edema ir kraujo išsiliejimas į audinius. Vieta aplink lūžio vietą tinsta, atrodo kaip didelė mėlynė;
• Galima išgirsti specifinį garsą judant – jis panašus į gurgždantį sniegą šaltą žiemos dieną.

Ne tik guzai ir mėlynės

Pačios sunkiausios traumos (nepriklausomai nuo metų laiko), žinoma, yra galvos (nuo guzo iki smegenų sutrenkimo). Jos sukelia daugybę nemalonumų. Apmaudžiausia, kad apsisaugoti nuo jų (išskyrus banalų patarimą būti atsargiems ir užsidėti šalmą) būdų nėra. Kasmet žiemos atostogų metu vaikų neurochirurgijos skyriai būna perpildyti.

Kokie yra kaukolės-smegenų traumų požymiai?

• Pirmas smegenų traumos pavojaus signalas: kaukolė pažeista, sąmonės nėra.
• Antras signalas: svaigsta galva, atsiranda pykinimas (bet išorinių pažeidimų nematyti).
• Galvą ima skaudėti vis labiau, atsiranda koordinacijos sutrikimų, elgesio ir netgi kokių nors funkcinių pakitimų (pavyzdžiui, sulėtėja kalba, staiga netenkama uoslės, sutrinka kvėpavimo ritmas) – visa tai liudija apie galimą kraujo išsiliejimą į smegenis;
• Akių vyzdžių būklė – vienas iš svarbiausių diagnostinių įrankių. Jeigu matai, kad vyzdžiai šviesoje išsiplėtę (o tai – netipiška reakcija), arba vienas išsiplėtęs, o kitas – normalus, tai taip pat išduoda galvos traumą.